1.Įmonė ir jos tikslai
Įmonė dažniausiai apibūdinama kaip gaminanti produkciją arba teikianti paslaugas techniniu, organizaciniu ir ūkiniu požiūriu vientisa sistema.
Įmonė – tikslinga sistema. Visa organizacijos veiklos esmė – tikslų įgyvendinimas.
Įgyvendinimo laiko požiūriu yra 3 tikslų grupės: strateginiai, taktiniai ir operatyviniai.
Strateginiai – ilgalaikiai, taktiniai – realizuojami konkretaus apibrėžto laikotarpio eigoje, operatyviniai – kasdieniniai , einamieji.
Tikslų visuma:
1. Mažiausiomis sąnaudomis gaminti produkto tiek ir tokios kokybės, kokia yra jo paklausa.
2.Parduoti pagamintus produktus įmanomai didesnėmis kainomis, pirkti žaliavas, medžiagas įmanomai mažesnėmis, gauti kuo didesnį pelną.
3. Efektyviai panaudoti gaunamus finansinius išteklius ypač kaupimo ir vartojimo požiūriu.
4.Pasiekti ir nuolat palaikyti optimalų techninį technologinį gamybos ir kt.veiklos lygį.
5.Įmanomai geriau tenkinti įmonės darbuotojų poreikius (darbo sąlygos, užmokestis, geras mikroklimatas).
2.Įmonių juridinė sąndara
Įmonės tipas Juridinis statusas Min įstatinis kapitalas Pelno paskirstymas Savininkų turtinė atsakomybė Egzistavimo trukmė Nuosavybės Apskaita finansinė atsakomybė Valdymo būdas
Personalinė Fizinis asmuo nereglamentuota Pelnas savininkų Jie atsako visu asmeniniu turtu Nuo savininkų noro Kuriam naują įmonę Supaprastinta , viešai skelbt nereikia Savininkas
Tikroji ūkinė bendrija „—„ „—„ Pelnas nariams „—„ Nuo narių noro „—„ „—„ „—„
Komanditinė ūkinė bendrija „—„ „—„ Pelnas pagal įneštą turtą Tikri nariai visu turtu, komanditoriai įneštu „—„ Pasitraukus bent 1 kuriama nauja „—„ „—„
UAB Juridinis asmuo 10000 Pelnas akcininkų Jie atsako tik įneštu turtu neribota Akcijas parduoda privačiai „—„ Akcininkų susirinkimas ir jo renkami nariai
AB „—„ 100000 „—„ „—„ „—„ viešai Skelbti viešai „—„
Kooperatinė bendrovė „—„ Nereglamentuojama Pelnas pagal pajų „—„ „—„ Narių pakeitimas laisvas Nereikia viešai „—„
Ne pelno organizacija „—„ „—„ Pelnas neskirstomas, skiria organizacinei veiklai „—„ „—„ „—„ Skelbti viešai „—„
Valstybinė įmonė „—„ „—„ Pelną naudoja įmonės eikmėms Valstybė natsako už įm.veiklą „—„ Kuriama nauja įmonė Nereikia viešai Valstybės institucijų paskelbti vadovai
2.Įmonių junginiai
1) Bendrosios įmonės su užsienio valstybių akcijomis ar privačiomis įmonėmis.
2) Koncernai – struktūra jungianti savarankiškas bendroves, kurias sieja bendri intyeresai.
3) Konciorsumai – tai laikina, savarankiška įmonių sąjunga tam tikriems uždaviniams spręsti.
4) Asociacija – savarankiška įmonių sąjunga bendriems klausimams spręsti (pvz.pramonės ir prekybos rūmai tarpininkauja tarp valstybės ir įmonės)
5)Užsienio kapitalinės įmonės
4.Vadybos samprata
Vadyba – visuminė įmonės valdymo veikla.
Bendrosios funkcijos:
1.planavimas – tai valinga veikla, kai numatomas tikslas ar tikslai, apibrėžiamos priemonės ir būda jiems pasiekti. Rašomas planas.
2.Organizacija – tai nustatytiems tikslams pasiekti reikalingos sistemos sukūrimas.
3.Kontrolė – tai planinės ir faktiškos būklės palyginimas.
4.Vadovavimas. būdingi asmeniniai valdymo aspektai, skatinantys bendradarbius deramai suvokti organizacijos tikslus, derinti juos su savais tikslais ir padėti efektyviai juos pasiekti. Vadyba yra specifinė veikla, kurią vykdant reguliuojami visi organizacijoje vykstantys procesai.
5.Klasikinės vadybos teorijos
5.1 F.Teiloro teorija
Jo principai :
1. būtinas racionalus darbo organizavimo elementas yra konkreti užduotis.
2. darbininkai turi žinoti ne tik ką jis turi daryti, bet ir kaip atlikti jam pavestą darbą.
3. darbo vietoje turi būti sudaromos sąlygos nepertraukiamam darbui, užduočiai atlikti.
4. darbininkas iš anksto turi žinoti, ką jis gaus už atliktą darbą ir ką praras jo neatlikęs.
5. priimant į darbą, reikia atrinkti tinkamiausius tam tikriems darbams darbininkus.
Jo teorija: darbas tik tuomet gali būti našus, kai jis organizuojamas pagal taisykles, principus, standartus, parengtus, panaudojant naujausius mokslo pasiekimus ir ilgalaikę patirtį.
5.2 H.Fordo principai:
1.masinė gamyba;
2.standartizavimas;
3.gamybos mechanizavimas;
4.visiškas darbo pasidalijimas.
5.3 M.Vėberio teorija – idealaus biurokratinio valdymo teorija
Visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti „nuasmenintų“ santykių atmosfera, vienų prielankumas ar neprielankumas kitiems organizacijoje negalimas. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų, neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus. Organizacija, norinti sėkmingai veikti, privalo suformuoti uždavinius, kuriuos įgyvendindama ji sieks numatomų rezultatų. Nežinant ką nori pasiekti, veikla yra beprasmė.
5.4 H.Fajolio pagrindai
Pagal H.Fajolį, adminstruojant bet kokią veiklą, reikia nuosekliai realizuoti tokius veiksmus:
– numatyti, kokių rezultatų norime pasiekti;
– parengti planą;
– organizuoti (parinkti žmones, apibrėžti jų funkcijas);
– koordinuoti (realizuoti planą, atliekant operacijas);
– kontroliuoti (lyginti planą su rezultatais, įvertinti tai, kas
padaryta).
H.Fajolio teorijos pagrindu yra jo suformuluoti ir detaliai išaiškinti 14 administravimo principų, kuriais būtina vadovautis, vykdant šias funkcijas. Principai : darbo pasidalijimas, valdžia, drausmė, nurodymų vieningumas, vadovavimo vieninumas, bendri įmonės interesai svarbiau už asmeninius interesus,atlyginimas, centralizavimas, valdžios linija, tvarka,lygybė, pareigų pastovumas, inciatyva, korporacijos dvasia.
6.Klasikinės sociopsichologinės teorijos:
6.1Žmogiškųjų santykių teorija:
M.Folet didžiausią dėmesį skiria vadovų ir pavaldinių santykių problemoms. Pirmoji įveda grupinės atsakomybės sąvoką. Negalima grubiai perduoti nurodymų, tai iššaukia psichologinį pasipriešinimą. E.Meijo išvada: svarbiausią įtaką didinant darbo našumą turi ne fiziniai ar moraliniai, o psichologiniai ir socialiniai veiksniai.
6.2 Veiklos ir elgsenos motyvacijos teorija. (bihevioristinė)
A.Maslou nustatė, kad žmones dirbti, veikti skatina noras patenkinti savo poreikius. Šių porekių 5 lygiai:
Fiziologiniai poreikiai, saugumo poreikiai, bendravimo poreikiai, pagarbos pripažinimo poreikiai, savęs išreiškimo poreikiai.
F.Hercbergo išvadų aemė – yra grupė veiksnių, kurie skatina darbuotoją organizacijoje dirbti efektyviau, pasitenkinti savo veikla, ir yra grupė veiksnių, kurie slopina veiklos efektyvumą.
Skatinantys veiksniai; dideli veiklos pasiekimai, bendradarbių ir visuomenės pripažinimas, turiningas darbas, geros pareigos, paaukštinimas pareigose, galimybė augti tobulėti.
Slopinantys veiksniai: neperspektyvi firmos veiklos politika ir prastas administravimas, prasta priežiūra, įtemti santykiai su vadovu, prastos darbo sąlygos, nepatenkinamas atlyginimas, įtemti santykiai su bendradarbiais, asmeninio gyvenimo nesekmės, įtemti santykiai su pavaldiniais, per žemas statusas, negarantuotas saugumas.
6.3 Visuotinio dalyvavimo valdyme teorija (partisipatyvinė)
Pagrindinė nuostata – darbuotojas geriau atlieka užduotis tada, kai jis dalyvavo šių užduočių formavime, buvo sprendimo priėmimo dalyvis. Darbuotojai, dalyvaudami sprendimų priėmime, tampa atsakingi už visos organizacijos rezultatus. Plačiausiai pradinėje tyrimų stadijoje reiškėsi K.Keras it V.Gelermanas. jų darbuose galima išskirti dviejų visuotinio dalyvavimo valdyme galymybių analizės sampratą: 1) priimant sprendimus, į jų rengimo ir priėmimo komisijas ar kitas struktūras įtraukiami įvairių organizacijos padalinių įgaliojimus atstovauti jų nuomonę; 2) priimant sprendimus pavaldinio lygmenyje, jo vadovas visuomet konsultuojasi su pavaldiniais.
7.Ankstyvosios empyrinės teorijos
7.1 integratyvaus mokslo teorija
Valdant organizacijas, neišviangiamai būtina taikyti ekonomikos, sociologijos, psichologijos, teisės, inžinerijos, matematikos, karybos ir kt.mokslų principus bei metodus. Tačiau be šių mokslų taikymo dar būtina įsisavinti ir taikyti specifinius vadybos mokslo principus ir metodus, kurių nenagrinėja kiti mokslai ir kurie susiformavo kaip specifinių žinių apie organizacijų valdymą visuma. E.Petersenas ir E.Ploumenas išskyrė šešias specifines vadybos sritis: vyriausybės veiklos vadyba, valstybės valdymo institucijų vadyba, valstybinio kapitalo įmonių vadyba, kariuomenės vadyba, biznio organizacijų vadyba, klubinių organizacijų vadyba.
7.2Profesionalaus menedžmento teorija
Empyrikai paskelbia fundamentalų teiginį: norint sėkmingai vadovauti organizacijai šiuolaikiniame pasaulyje, reikia ne tik įsisavinti vadybos ir kitų gretutinių mokslų žinias, ne tik turėti atitinkamus sugebėjimus, bet ir visiškai atsijungti nuo kitokio darbo ir visas pastangas skirti vadovavimo veiklai. Vadovaujanti darbas turi tapti profesija, organizacijoms turi vadovauti vadovai – profesionalai.
Kai kurie pr.menedžmento propaguotojai (pvz.E.Deilas) netgi mano, kad svarbiausia, norint profesionaliai vadovauti organizacijai, turėti talentą, „gyslelę“, ir gerai išanalizuoti bei įsisavinti žymių vadovų patirtį.
8. Sistemų teorijos metmenys
Bendroji sistemų teorija nagrinėja didžiąsias, sudėtingas, dinamines, atviras, tikslingas, valdomas sistemas. Sistemos turi keletą objektivių bendrųjų savybių: vientisumas, dalumas, unikalumas, izoliavimasis, neapibrėžtumas, identifikavimas, įvairumas.
Pirmuoju aspektu skiriamos trys didžiulės sistemų klasės: fizinės (mechaninės) sistemos, biologinės sistemos ir socialinės sistemos.
Skiriamos 3 struktūrų klasės: hierarchinės, daugiaryšės, mišrios struktūros. Struktūrų esmė – vienų elementų „pavaldumas“ kitiems. Hierarchinė struktūra, kurioje bent viena posistemė tuo pačiu yra ir pavaldi, ir valdanti, vadinama daugiapakope.