Meilės svarba
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta [I Korintiečiams 13,4].
Nebūna meilės be maloningumo. Meilė be maloningumo – tarsi pavasaris be gėlių ar ugnis be kaitros. Prisiminkite Pauliaus raginimą: ,,Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Efeziečiams 4,32). Tokia yra meilė. Dabar pažiūrėkime, kokia ji nėra.
,,Ji nepavydi.“ Meilė nepavydi, o tai reiškia, jog jai gana to, ką turi. Visi mes žinome, kad gyvenimas pilnas nelygybės. Vieni žmonės daug turtingesni už kitus, tad kai kurie krikščionys sako: ,,Kodėl Dievas palaimino šį žmogų tokiais turtais, o man neduoda nė trupučio to, ką turi jis?“ Meilė pripažįsta, kad egzistuoja nelygybė, tačiau pasitenkina tuo, ką turi. Prisiminkite, jog pati pirmoji žmogžudystė – kuomet Kainas nužudė Abelį – buvo padaryta iš pavydo. Mums derėtų pasimokyti iš Jono Krikštytojo pavyzdžio. Šis vyras nepavydėjo Jėzui, kad Jo tarnystė žmonėse darėsi vis populiaresnė. Jonas kalbėjo: ,,Jam skirta augti, o man – mažėti“ (Jono 3,30). Suprasdami, kad mūsų visų dalia skirtinga ir kad kiekvienas iš mūsų turime skirtingą tarnystę dėl Viešpaties, turėtume apsvarstyti žodžius, kuriuos mūsų Viešpats kalbėjo Petrui: ,,… Jei aš noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu, kas gi tau? Tu sek paskui mane!“ (Jono 21,22). Beikonas (Bacon) sakė, kad pavydas ,,yra niekingas prisirišimas ir labiausiai sugedęs dalykas pasaulyje“. Pavyzdžiui, Jehonatanas buvo vyras, mylėjęs kitą nepavydžia meile. Būdamas karalaitis, Jehonatanas nepavydėjo Dovydui, nors žinojo, kad šis atsisės į sostą vietoj jo.
,,Meilė nesididžiuoja.“ Mofitas (Moffitt) verčia: ,,nesistengia pasirodyti“. Ji nėra pagyrūniška ar mėgstanti pasirodyti. Žinot, pasipūtimas visuomet būna vulgarus.
[…]
Meilė ,,neišpuiksta“. Tai reiškia, kad ji neskraido padebesiais – nepasipučia. Jūs žinote, ką reiškia, kai, važiuojant automobiliu, prakiūra padanga. Deja, panašūs atvejai dažni ir tarp krikščionių, nes daugelis yra pasipūtę. Išsileidus orui, nelieka nieko!
Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga [I Korintiečiams 13,5]
Meilė nesielgia netinkamai, tai yra, keistai, ypatingai. Tiesa, pirmame Petro laiške mes vadinami ,,ypatingais žmonėmis“ (Kosto Burbulio vert.), tačiau neturėtume laikyti savęs ypatingais. Pažodžiui ,,ypatingi žmonės“ yra ,,žmonės Jo nuosavybei“. Mes turime būti paslaugūs ir mandagūs. Negalime būti grubūs, ar elgtis kaip nepažįstami žmonės. Nelaimei, šiandien jau nieko nestebina religija, kurią galima būtų pavadinti nemiela. Tačiau meilė nesielgia netinkamai.
Meilė ,,neieško sau naudos“. Ji atsižvelgia į veiksmų motyvus; kitaip tariant, klausia: ,,Kam aš tai darau?“ Atsistatydinęs iš pastoriaus pareigų, galėjau ištirti savo širdį kaip niekad anksčiau. Ištyriau motyvus, kurie skatina mane veikti. Ar aš darau tai iš meilės Kristui? Tai labai svarbus klausimas. Meilė yra tarnavimo slėpinys.
Ji ,,nepasiduoda piktumui“ arba ,,nesusierzina” (prof. A. Jurėno vert.). Susierzinimas yra dorųjų yda. Manau, ši yda būdinga daugeliui iš mūsų.
Meilė ,,pamiršta, kas buvo bloga“. Kostas Burbulys verčia: ,,nemąsto piktai“. Liūdna matyti žmones skleidžiant paskalas. Kai kurie krikščionys susemia visą purvą. Jų kalbos dviprasmiškos ir įtaigios.