Neišpasakytai nuostabu darosi, kai pagalvoji, kad atsirado rūšis socialinių gyvūnų, kurie ėmė suvokti, kas jie tokie yra ir ką jie gali, kai jiems atsirado savisąmonė ir valia. Jie tapo subjektais, kurie kuria mokslą, techniką, meną, kurie paveržia iš gamtos milžiniška energiją ir prasiskverbia net tenai, kur jokiai kitai biologinei būtybei nėra sąlygų egzistuoti. Jiems, esant tam tikrom sąlygoms, nėra tokių paslapčių, kurių jie nepajėgtų atskleisti
Žmonijos istorija, jos dėsningumų sistema negali būti pilnavertė, be tų vaizdų, kurie nušviečia pirmykščio žmogaus praeitį. Jie yra tokie pat reikšmingi, kaip ir civilizuotos žmonijos praeities įvykiai. Lanko ir strėlės, kirvio ir skiltuvo išradimas yra svarbesni žmonijai už daugelį kautynių ar politinių įvykių, nepakreipusių jos likimo. Tad žilos senovės pažinimas nėra šiaip jau paprastas smalsumo patenkinimas ar pramoga. Tai reiškinys, priklausąs žmonių tauriųjų siekimų kategorijai. Beje, ir smalsumas, žmogaus paveldėtas iš jo protėvių, nėra smerktinas. Tai labai vertinga psichinė savybė, kuri, kaip ir darbas, žmogų atvedė į platų pažninimo kelią. Pasirodo, kad kiekviena visuomenė turi dvejopus poreikius – pragyvenimo ir raiškos. Pragyvenimo poreikius patenkina darbas: senovėje medžioklė ar žemdirbystė, dabar – veikla, padedanti uždirbti pinigus. Raiškos poreikis – tai poreikis palaikyti sklandžius ir malonius grupės narių santykius. Istorija susiklostė taip, kad vyrai ėmė tenkinti pragyvenimo poreikius, o moterys ėmė tenkinti raiškos poreikius. Todėl vyrai, kurių rankose atsidūrė gėrybės, įgijo daugiau galios ir daugiau teisių. Kodėl būtent šitaip pasiskirstyta vaidmenimis, ne visai aišku. Galbūt taip buvo patogiau, nes moterys, auginančios vaikus, turėjo daugiau laiko praleisti namuose. Kita teorija teigia, kad vyrai kuriems kartą pavyko užgrobti gėrybių kontrolę, nenorėjo atsižadėti savo galios ir stengėsi išskirti moteris kaip kitokią, žemesnės padėties grupę.
Istorijoje buvo vyrų ir moterų vaidmenys labai dažnai buvo skirtingi. Tai dažniausiai priklausė nuo to laiko mentaliteto ir moterų bei vyrų atliekamų darbų.
Medžiotojų ir rinkėjų bendruomenės buvo mažos (ne daugiau kaip 15 žmonių) ir judrios. Nebuvo pertekliaus, todėl visi nariai buvo lygūs turtu ar skurdu. Maistą dalindavosi tarpusavyje, žemės nuosavybės niekas nė neįsivaizdavo.
Pagrindinis socialinis junginys buvo šeima. Kadangi žmonės gyveno neilgai, šeimą sudarydavo tik dvi kartos – tėvai ir vaikai. Dvi ir daugiau šeimų jungdavosi draugėn retai – toks junginys buvo nepaslankus ir per didelis, kai apylinkėse trūko maisto.