Bendravimo etika
Bendravimas – tai savotiškas menas. Jis turi teikti malonumą, poilsį ir naudą. Tai nėra tuščias laiko leidimas. Be žmonių bendravimo neįmanoma jokia žmogiškoji veikla. Bendravimas yra laukas, kuriame bręsta asmenybė, formuojamas jos dorovinis pasaulis. Dorovė, jos principai, normos, savitai sąlygoja žmonių bendravimą. Reguliuodama žmonių tarpusavio santykius ir juose įsikūnydama, dorovė sudaro dvasinį bendravimo pagrindą. Ji sutaurina ir humanizuoja žmonių santykius. Bendravimas užima svarbią vietą mūsų vertybių sistemoje. Tai tikrai didelė vertybė. Ji būdinga visiems arba bent jau daugumai žmonių. Tai vertybė, kurios nepasiekus, sunkiai įgyvendinami kiti svarbiausi žmogaus poreikiai – poreikis gerai save vertinti ir gerbti. Dvasinė asmenybės kultūra pasireiškia ir formuojasi visur, kur žmogus bendrauja su žmogumi. Dorovės principai, normos, ne tik reguliuoja žmonių bendravimą, bet ir suteikia jam savotišką socialinę, humanistinę “kokybę”. Bendravime žmogus remiasi kitų sukurtomis vertybėmis, kuria savąjį individą, unikalų “žmogaus portretą”. Kartu su civilizacijos vystymusi keičiasi ir žmonių bendravimas. Žmonės tampa vis labiau išsilavinę. Didžiulis informacijos srautas užgriūva mus kasdien. Radijas, televizija ir spauda atkakliai šviečia žmones. Bet faktai rodo, kad vyksta žmonių bendravimo skilimas, auga vienišų ir izoliuotų individų skaičius, silpnėja šeimyniniai ryšiai. Tokioje situacijoje vis svarbesne tampa bendravimo kultūra, nuo kurios priklauso bendravimo sėkmė ir nauda. Kiekvienas žmogus turi išmokti bendrauti, nes tai yra svarbi bendros kultūros dalis, tačiau šiuo laiku vis labiau bendravimas vyksta kompiuterio pagalba internetu arba sms žinutėmis. Nesvarbu kokiu būdu bendraujant labai svarbu gerbti pašnekovą, jo įsitikinimus, tolerantiškai žiūrėti į kai kuriuos jo trūkumus. Nėra žmonių be trūkumų, tačiau labai svarbu būti mandagiam ir nuoširdžiam. Didelis skirtumas būnant vienam ir visai kas kita būnant tarp žmonių. Būnant su žmonėmis, pirmiausia keičiasi pats žmogus, jo reagavimas į supantį pasaulį, jo jausmai, netgi veido išraiška. Kyla visiškai naujos psichinės būsenos, kurios gali atsirasti tik nepertraukiamai bendraujant. Bendraudami su daugeliu mums artimų žmonių, betarpiškai perimame jų gyvenimo patirtį, pažiūras į pasaulį, mus supančius reiškinius, žmones. Sakoma, kad bendraujant su įdomia, turininga asmenybe per savaitę išmokstama ir sužinoma tiek, kiek pats vienas gali išmokti per mėnesį. Bendravimo metu sukaupta informacija išsilaiko ilgiau, kadangi ją perimant aktyviai dalyvauja abiejų bendraujančių emocinis, jausminis pasaulis.Meilė. Pirmoji meilė
Meilė – žmogaus patyrimo dalis, pasireiškianti viena ar keliomis formomis, tokiomis kaip prisirišimas, draugystė, artumas, aistra, intymumas, galėjimas pasiaukoti vardan meilės objekto; meilė gali būti išaugusi gamtai arba abstrakčiam objektui, tokiam kaip tėvynė ir panašiai. Meile gali būti vadinama jausmas, emocijos, elgesys, mintys, suvokimas ir požiūris. Ji yra viena iš pagrindinių tarpusavio santykius įtakojančių ir apibrėžiančių sąvokų.
Daugelyje religijų meilė taip pat naudojama kaip sąvoka išreikšti tikinčiojo ryšiui su dievybe ar religiniu mokytoju. Meilės sąvoka skirtingų žmonių ir bendruomenių yra suvokiama ir interpretuojama labai skirtingai. Ji yra viena iš pagrindinių meno temų, tokių kaip skulptūrų graviravimas bei paveikslų tapymas remiantis nuogais žmonėmis. Ši sąvoka daugiausiai analizuojama filosofijoje ir religijoje.
Psichologas Robert Sternberg suformulavo „Trikampės meilės teoriją“, kuri teigia, kad meilę sudaro trys skirtingos dalys – artumas (draugystė), įsipareigojimas (tikėjimasis, kad ryšys tęsis) ir aistra (potraukis).
Vieni meile laiko seksą ir tai jiems yra tas pats kas numalšinti troškulį bei alkį, kiti mano, kad tai yra šventas dalykas, kurį reik tausoti ir saugoti, treti seksą tiesiog pardavinėja. O kas meilė mums?
Moksliniai tyrimai parodė, kad tuo metu, kai žmogus jaučia meilę, jo smegenyse randama tam tikrų cheminių medžiagų – testosterono, estrogeno, oksitocino ir kitų. Pavyzdžiui, hormonų testosterono padaugėja aistros fazėse, o oksitocinas siejamas su tvirtais ir ilgalaikiais santykiais.
Tikroji meilės esmė yra savęs atsižadėjimas, savęs užmiršimas kitame žmoguje.
Pirmoji meilė sukrečia žmogaus širdį iki žilos senatvės. Pasaulyje nieko nėra saldesnio, kaip pirmoji meilė, taigi ir nieko kartesnio negali būti, kaip jos netekimas.
Įdomus tas mūsų gyvenimas, galima pamilti iš naujo, galima sakyti myliu, kai to visai nejauti, galima lediniu veidu žiūrėti, kai Tau sako myliu. Tačiau viskas prasideda nuo pirmosios meilės, nuo tos, kurią prisiminus pasineri į prisiminimų sūkury, kur buvo visko, tik nuoširdžiau, giliau, atviriau… Visi mes žmonės praktikai, mylėti su laiku irgi išmokstame praktiškai: gyvenimo mėtyti ir vėtyti jau nebenorime, savo širdies atiduoti taip atsainiai ir neapdairiai kaip tai padarėme pirmą kartą… Norime žinoti – už ką?, pasverti – už ir prieš… Žodžiu, esame laimingi tie, kurių Pirmoji meilė yra ir liks paskutinė.
Meilė – tai saulėtekis, vidurdienis ilgas ir kantrus,