Klaipėdos Kolegija
Sveikatos Fakultetas
Socialinio darbo katedra
anzelmute
Neakivaizdinė forma socialinis darbas
I kursas I grupė
Referatas
Socialinio darbuotojo vertybės dirbant su senais žmonėmis
Tikrino: S. Jakienė
TURINYS
Įvadas…………………………………………………………….3psl.
Etikos samprata……………………………………………….4psl.
Socialinio gyvenimo būdas……………………………….5psl.
Socialinio darbuotojo kompetencija…………………..6psl.
Žinios…………………………………………………………….7psl.
Vertybės…………………………………………………………8psl.
Liūdna statistika………………………………………………9psl.
Kasdieniniai rūpesčiai…………………………………….10psl.
Išvados …………………………………………………………12psl.
Literatūra……………………………………………………….11psl.
Jeigu egzistuoja mokslas, tikrai reikalingas žmogui,
tai mokslas, kurio aš mokau – deramu būdu
užimti žmogui savo vietą pasaulyje – iš kurio
galima išmokti to, kokiu reikia būti,
kad galėtum būti žmogumi!
( I. Kantas)
ĮVADAS
Yra situacijų, kai profesiniame ar asmeniniame gyvenime, palyginti nesunku nuspręsti, kas teisinga, kas ne. Tačiau kartais tai nėra lengva. Kiekvienas atvejis nepakartojamas, todėl posūkis ar sprendimas kaip vienoje ar kitoje situacijoje derėtų pasielgti, kas kartą gali būti vis kitoks. Daugelis problemų, iškylančių tiek pavieniam žmogui, tiek bendruomenei yra be galo sudėtingos.
Norint kalbėti apie socialinio darbuotojo, žmogaus, kuris susiduria ypač dažnai su nepakartojamais atvejais ir privalo pagal situaciją ieškoti sprendimo, etikos ištakas, svarbu plačiau aptarti tris dalykus: etika, socialinį darbą su senais žmonėmis, jų raidą ir sanglaudą tarpusavyje.
Gyvenime keičiasi ne žmonių prigimtis, bet jų santykių padariniai, t.y. žmonių santykių socialiniai reiškiniai, lemiantys skirtingą socialinį gyvenimą, tam tikrą gyvenimo būdą. Referate bus šiek tiek aptariama socialinio gyvenimo būdas, kaip siejama ir ką tiria etika.
Šimtus metų mąstytojai kūrė teorijas apie tai, kaip įvairiose gyvenimo situacijose daryti etinius sprendimus, todėl net ir šiais laikais kai kada atsižvelgiama į senųjų mąstytojų nuomones. Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija. Jis reikalauja nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Todėl labai svarbu, kad socialiniai darbuotojai būtų įsitraukti į nuolatinio mokymosi procesą ir aktyviai jame dalyvautų. Tai skatina ne tik kintanti visuomenė, bet ir Lietuvos politinis kontekstas, kuris rodo, kad socialiniams darbuotojams būtina dirbti su skirtingų rasių, tautybės, amžiaus, lyties ar orientacijos žmonėmis.
Nuo 1997 metų organizuojami socialinių darbuotojų kvalifikaciniai mokymai, o nuo 2002 metų vyksta socialinių darbuotojų atestacija. Tai pirmieji bandymai suteikti socialiniams darbuotojams galimybę tobulėti profesinėje srityje. Bandysime išsiaiškinti kaip susiję socialinio darbuotojo darbas dirbant su seneliais, etikoje ryšius tarp vertybių ir darbo, gūdžių, kompetencijos, žinių. Socialinio darbuotojo darbas yra gili vertybių sistema.
Lietuvoje yra daugiau nei milijonas pensininkų. Pensijos varganos, santaupos nuvertėjo. Senas žmogus nori normaliai gyventi, bet neturi iš ko. Seneliui pasirinkimas nedidelis, jei yra vaikų jie vargšą nukaršina. O vienišių priglaudžia valdiškos prieglaudos. Seni žmonės į pensionatą ateina ne pramogų ar laimės ieškoti. Savo gyvenimo saulėlydyje daugelis jų vieniši ir be sveikatos. Jiems ilgas gyvenimas yra ne tik pasiekimas, bet ir nuolatinis iššūkis gyvenimo kokybei. Senėjimą reikia priimti ne kaip katastrofą, bet kaip natūralų procesą. Svarbu jog pagyvenusio amžiaus žmogus galėtų džiaugtis galimybe būti nepriklausomi, turėti socialinius ryšius, įsitraukti į bendruomenės gyvenimą.
Kas
pažengia mokslu,
bet atsilieka savo elgesiu( sako senas priežodis),
tas daugiau atsilieka, negu pažengia.
(J.Komenskis)
ETIKOS SAMPRATA
Specialistai iki šiol ginčijasi, ar etika iki šiol apima visą žinių apie moralę kompleksą, ar ribojasi tik moralinės privalomybės, moralinių imperatyvų ( liepimų, reikalavimų) formavimu ir teigimu. Jeigu etika pripažįstama mokslu, tai ji moralinius reiškinius turi nagrinėti objektyviai, neutraliai, bešališkai. Jeigu manoma, kad etika yra ne mokslas. O tik mąstanti etika, tai belieka kalbėti apie tai, kaip ji padeda valdyti, vadovauti, kaip nurodo, kreipia žmogų į dorą elgesį į vertybines normas.
Etika – mokslas tiriantis moralę; žmonių elgesio normų visuma. Sąvoka kilusi iš lotynų kalbos žodžio ethica, reiškiančio paprotį, įprotį, būdą.
Todėl etika, kaip tam tikra žinių sritis, yra mokslas, o moralė – jos tyrimų objektas. Dažnai vietoj moralės vartojama dorovės sąvoka. Skiriasi šios sąvokos tik tuo, kad moralė – tarptautinis žodis, lietuviškai reiškiantis dorovę. Moralė – objektyvi, bendra, visuomeninė, o dorovė – subjektyvi, individuali to paties reiškinio pusė. Dorovė kaip visų žmonių dvasinė lytis, apimanti vidinių vyksmų visumą, kuri yra dorovinio elgesio pamatas. Tai sąmonės ar pasąmonės parengtis elgtis ar veikti laikantis gėrio normų.
Dora– tai realizuota dorovė – doras elgesys, tai, kas kuria asmeninę ir visuomeninę laimę.
Šiandien gyvenant sudėtingoje kultūros ir nekultūrės maišatyje, labai svarbu suvokti tikrosios kultūros esmę. Pačiais bendriausiais bruožais kultūra – tai pavienių individų ir kolektyvų materialinė bei dvasinė pažanga. Pravartu priminti, kad kultūros turinį sudaro keturi idealai: žmogaus, socialinės ir politinės visuomenės, religinės- dvasinės vienovės ir žmonijos. Nagrinėjamuoju aspektu svarbu idealas.
Idealas – tobulybė, pavyzdys, aukščiausias tikslas. Iš dvasinių poreikių kilęs asmenybės siekis laikyti ką nors tobulu.
Todėl svarbus etikos uždavinys – formuoti asmenybės idealus, kad ji išmoktų visa vertinti atsižvelgdama į tai, kas idealu, siektų kūrybinės veiklos, turėtų tikslą kurti geresnį, gražesnį gyvenimą.
Etikos moksle dažnai vartojamos tokios sąvokos:
Gėris – absoliutaus gerumo idėja, kylanti iš tobulos būties suvokimo.
Blogis – gėrio priešybė, nelaimių, nedorumo, nusikaltimų būvis.
Dorovinis principas – svarbiausia dorovinė nuostata, reguliuojanti elgesį.
Dorovinė vertybė – teigiamas poelgis, turintis objektyvią reikšmę individo vystymuisi.
Etikos dalykas – tai idėjos apie būtinybę, gėrį ir blogį, moralės principai bei elgesio normos, žmogaus pašaukimas ir jo gyvenimo prasmė. Socialinė etika – etikos sritis, nagrinėjanti žmonių grupių, visos visuomenės, tautų ir pasaulio bendruomenės elgesį, aiškinanti, kaip grupės elgiasi bendraudamos tarpusavyje, su kitomis visuomenėmis ir tautomis, su gamta ir gyvūnais, su atskiru žmogumi – vyru ar moterimi, vaiku, senu, neįgaliu, pavaldiniu, viršininku ir pan. Bet kuriuo atveju etikos tikslas – nurodyti žmonėms kaip jie turėtų elgtis, nepaisant aplinkybių ir norų.
Kasdieninėje kalboje dažnai girdime sakant: moralu – nemoralu – amoralu, gera – bloga, dora – nedora ir pan. Taikant psichologinį-medicininį normos kriterijų, tinkamu laikomas toks elgesys, kuris užtikrina gerą psichinę bei fizinę žmogaus savijautą – komforto būseną, nepaisant to, ar šis elgesys yra dažnas, ar retas, ir kiek jis artimas elgesio etalonams. Etinis normos kriterijus akcentuoja ne tam tikro elgesio formų pasireiškimo dažnį, bet tai, kaip jos atitinka priimtas pavyzdines elgesio normas arba moralinius teiginius. Remiantis šiuo požiūriu, tinkamas yra toks elgesys, kuris atitinka iškeltus reikalavimus, nurodymus arba draudimus, o asocialiam elgesiui priskiriami šių reikalavimų pažeidimai.
SOCIALINIO GYVENIMO BŪDAS
Gyvenimo būdą lemia įvairūs papročiai, elgesio normos, teisingumas, meilė, laisvė, kalba, mokslas, menas, religija, nuosavybė, darbas, darbo produktai, valdžia, šeima, santykis su pačiu savimi ir pan.
Teisingumas yra viena iš žmonių prigimties realizavimo formų, rodo jų gyvenimo veikimo būdą, santykius. Teisingumas yra labiau privatus, moralinio pobūdžio, labiau priklauso nuo paties žmogaus asmeninio apsisprendimo, jo geros valios, turi būti paisoma viešųjų institucijų. Neteisingumas atsiranda todėl, kad viešieji socialiniai reikalai nėra teisiškai sutvarkyti arba nepaisoma įstatymų. Teisingumui įgyvendinti priimta 1948m. Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kurių svarbiausi punktai yra:
Visi žmonės turi teisę gyventi, būti laisvi, apsaugoti nuo baimės ir smurto.
Visi žmonės turi teisę būti ginami įstatymo.
Kiekvienas žmogus turi teisę reikalauti teisingo ir viešo teismo.
Kiekvienam žmogui turi būti garantuota jo asmeninio gyvenimo neliečiamybė – jis, jo šeima, namai, korespondencija turi būti apsaugoti nuo neteisėto kišimosi, o jo garbė ir orumas – nuo nepagrįsto žeminimo.
Kiekvienas žmogus turi teisę į mąstymo, sąžinės, religijos laisvę, taip pat teisę tiek
privačiai, tiek viešai reikšti savo nuomonę.
Kiekvienas žmogus turi teisę į mokslą
Kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti bendruomenės kultūriniame gyvenime.
Kiekvienas žmogus turi pareigų visuomenei, taigi garantuojama, kad kiekvienas visuomenės narys pripažįsta ir gerbia kitų narių teises bei laisves.