TURINYS
TURINYS…………………………………………………………………..……………2
ĮVADAS………………………………………………………………………………….3
KENTĖJIMO PROBLEMA…………………………………..……………………………..4
KAS YRA KENTĖJIMAS…………………………………….……………………………5
APIBENDRINIMAI……………………………………………………………………….8
LITERATŪRA……………………………………………..……………………………..9
ĮVADAS
Eidama gatve matau daug ir įvairių žmonių. Vieni sliūkina lėtai, kiti tiesiog lėkte pralekia… Taip, visą tai diktuoja pernelyg greitas gyvenimo tempas. Tačiau nesvarbu ar tu esi flegmatikas, ar cholerikas – ankščiau ar vėliau susidursi su kentėjimo problema. Daug kas gali paklausti kodėl su kančios problema, o ne su pavydu ar džiaugsmu (aišku šitos nuotaikos žmogų aplanko gan dažnai, tačiau šiandien aš kalbu apie kentėjimą). Juk negalima sakyti, kad kentėjimas žmogaus kelyje yra svarbesnis už džiaugsmą. Jei aš savo gyvenime daugiau dėmesio kreipčiau į kentėjimą, o ne į džiaugsmą, ar tai neliudytų, kad mano nuomonė yra beviltiška ir aš – nusivylusi gyvenimu.
Savo darbe pabandysiu atskleisti filosofinę kančios prasmę.
KENTĖJIMO PROBLEMA
Pažvelgus į tai, koks yra filosofijos problemos santykis su žmogaus gyvenimu, galima išskirti dvi problemų grupes.
1. problemos, kurios glūdi pačiame gyvenime, dar prieš tai, kai atsiranda filosofinė refleksija. Ši problema pasireiškia žmogaus gyvenime. Kažkada tėvai mus pradėjo, todėl mes turime gyventi. Gyvendamas žmogus neišvengiamai susiduria su problemomis ir sprendžia jas praktiškai vienokiu ar kitokiu būdu. Tai reiškia, kad pats gyvenimas priverčia pareikšti savo požiūrį į šią problemą ir elgtis tam tikru būdu tose situacijose, kurios iškelia ją aikštėn. Todėl aš manau, kad šios rūšies problemas galima vadinti organiškomis, arba gyvybinėmis: tai reikštų, kad problemos iškeltos ir suformuluotos paties gyvenimo.
2. erdvės laiko ir grožio problemos. Šie klausimai vienaip ar kitaip liečia žmogaus buvimą, bet gyvenimui jie neartimi ir tampa aktualūs tik iškilus grynai teorinei refleksijai, bei kontempliacijai. ( 451p.)
Visi žinome retorinį klausimą – “Būti ar nebūti?” Taigi kentėjimas – tai klausimas, su kuriuo žmogus gyvendamas jokiu būdu negali prasilenkti. Nes, paprasčiausiai, kitaip būti negali. Juk senai yra įrodyta, kad bet kuriam teigiamam dalykui, galima, kaip atsvarą rasti neigiamą.
AŠ TU
MANO DŽIAUGSMAS TAVO DŽIAUGSMAS
MALONUMAS MALONUMAS
KENTĖJIMAS KENTĖJIMAS
Ir nesvarbu į kokius “rūbus” visą tai yra įvilkta (pvz. Religija, menas, mada…) Taip visada žmogus bando apgauti save, jog jam gera, malonu… Net ir tada, kai taip iš tiesų nėra. Žmogus kažkaip drovisi parodyti neigiamą pusę, bijo pripažinti biblijinę tiesą, kad žmogus į žemę yra atsiųstas tam, kad kentėtų…
KAS YRA KENTĖJIMAS?
Mano nuomone bandant suprasti kas yra kentėjimas, reikia pradėti žengti iš periferijos į centrą, į gilumą. Tai reiškia reikia pradėti nuo to, kad kentėjimas ir jo priešingybė – džiaugsmas – dažniausiai negali egzistuoti atskirai.
Žvelgiant nuo seniausių laikų iki nūdienos, žmogaus gyvenimas – svarstyklės, kurių vienoje pusėje visą, kas teigiama. Kitoje – tai kas neigiama.
Ši visiems žinoma pažiūra, pagrįsta kasdieniu patyrimu, ypač aiškiai buvo suformuluota jau senovėje ir vadinama hedonizmu. Hedonizmas tai – visi žmogaus siekimai ir veržimaisi nukreipti į vieną tikslą – patirti malonumą ir išvengtų nemalonumo (skausmo, kentėjimo) (455p)
Su kokiais kentėjimais susiduria hedonizmas?
1. Jei malonumas (mogis) – aukščiausias gėris, tai aišku, kad turimas galvoje tikras, realus gėris, taigi realus malonumas (pomėgis), nes pomėgis būdamas jausmas, gali būti ir tik įsivaizduojamas – arba buvusio praeityje malonumo prisiminimas, arba numatomo ateityje lūkestis. Realus tiktai tas malonumas, kuris aktualus, kuris jaučiamas dabar, esamuoju laiku. (457p.)
2. Tačiau reikėtų dar tiksliau apriboti malonumą kaip aukščiausią gėrį. Tiesą pasakius, realumas gali būti priskirtas tiktai tam, kas tikrai juntama, apčiuopiama t.y. materialiam, kūniškam pasauliui. Visas psichinis gyvenimas pagrįstas kūno pojūčiais, įspūdžiais ir būsenomis. . vidinis pasaulis gyvena, kvėpuoja tik materialaus pasaulio atmušta šviesa. Viskas, kas įsivaizduojama, remiasi tuo, kas yra tikrovėje t.y. juntamajame pasaulyje. Jei taip, tai tikrai realus gali būti tik kūno malonumas, tas, kuris kyla iš kūno potraukių arba būsenų, gali būti laikomas aukščiausiu gėriu, o kūniškas aktualus skausmas – didžiausiu blogiu. (457p.)
Visa tiesa, kas yra tiesa. Kančia ir malonumas ar malonumas ir kančia. Man niekas neįrodys, kad kančia ir malonumas gali egzistuoti atskirai žmogaus gyvenime,
kuris kuo puikiausiai sugeba pasverti “už” ir “prieš” (aišku jei tik to pats nori). Mes klystame manydami, kad giliausiai ir stipriausiai mes mylime tuos, kuriuos kurie mums suteikia malonumo ir mažiausiai mus kankina bei skaudina. Pažįstu žmogų, kuriam pati didžiausia kančia buvo ir yra tai, kad jį paliko mylimas žmogus. Ir juo labiau tas pažįstamas kenčia, tuo labiau jis myli. Myli tą kuri jį ignoruoja ir niekina. Argi tai ne kančia? Atrodo kančia turėtų sustiprinti žmogų, suteikti jam daugiau jėgų, bet tas pažįstamas žmogus vis grimzta į bedugnę, jam vis sunkiau ir sunkiau iš jos išbristi.