PLATONO IDĖJŲ PASULIS
Platonas – Antikos garsusis filosofas, vienas iš didžiųjų Vakarų filosofijos pradininkų. Jis gimė 428 /427 m. pr. e. , o mirė 348 / 347 m. pr. e. Platonas sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų. Savo filosofiją jis priešpastatė Graikijoje vyravusiam materializmui. Kaip Platonas suprato filosofiją, jos esmę ir prasmę? Savo knygoje (veikale) “Puota” Dialogo pokalbyje tarp Diotimos ir Sokrato jis duoda atsakymąus į šiuos klausimus.
“Diotima: Kai gimė Afroditė, dievai susiriko į puotą. Tarp jų buvo Metiolės sūnus Poras. Vos jiėms pavalgius, o valgio buvo į valias, atėjo prašyti išmaldos Penija ir atsistojo prie durų. Poras apsvaigės nuo nektaro vyno tada dar nebuv, – išėjo į Dzeuso sodą ir apsunkęs užmigo. Penija, būdama labai neturtinga, sugalvojo nuo Poro turėti vaiką. Ji atsigulė šalia jo ir pradėjo Erotą. Štai kodėl Erotas pasifarė Afroditės palydovu ir tarnu: jis buvo pradėtas deivės gimimo iškilmėse, be to, jis iš prigimties myli kas gražu, o afroditė graži.Tai, kad Erotas yra penijos ir Poro sūnus, nulėmė jo visą likimą: jis visados neturtingas ir toli gražu ne toks švelnus bei gražus , kokiu jį įprasta laikyti. Priešingai, jis šiurkštus, nevalyvas, basas, be prieglaudos, guli visada ant žemės, be patalo, miega prie durų, pakelėse, neturi pastogės, ir kaip tikras savo motinos sūnus niekad neišsikapsto iš bėdos. Antra vertus, iš tėvo jis gavo palinkimą į visą , kas gražu ir gera, jis drąsus , narsus, atkaklus, puikus medžiotojas, rezgąs kokias nors pinkles, visą savo gyvenimą filosofuoja, labai mėgsta apsvarstymą ir įkvepia jį kitiems, geras žmogus, kerėtojas ir sofistas. ( Sofistais vadinosi Atėnuose gyvenę filosofai, kurie savo išmintį ir patyrimus pardavinėdavo klientams, mokydami ne dorovės,o kaip geriau prisitaikyti visuomenėje ). Savo prigimtimi jis nei nemirtingas, nei mirtingas: tą pačią dieną jis tai žydi ir klesti, jeigu jam gerai sekasi, tai miršta; tačiau paveldėjęs tėvo prigimtį, ir vėl atgyja.Visa, ką jis įsigyja, nueina niekais, ir jis niekad nebūna nei turtingas, nei vargšas. Jis yra taip pat viduryje tarp išminties ir kvailumo, ir štai kodėl : iš dievų nė vienas neužsiima filosofija, ir nenori pasidaryti išmintingas, kadangi jie ir be to išmintingi; ir aplamai nė vienas išminčius nesiekia išminties. Nefilosofuoja ir nesiekia išminties nė kvailiai : čia ir glūdi kvailumo nelaimė, kad kvailys nebūdamas nei gražus, nei tobulas, nei protingas, esti visada savim patenkintas. O kas nemato, kad jam ko stigtų, tas nė nenori to, ko jam, jo manymu, netrūksta.
Sokratas : Kas gi, Diotima, ieško išminties, jei jos nemyli nei išminčiai, nei kvailiai?
Diotima : Bet tai aišku ir vaikui, – tie kurie yra tų dviejų priešybių vidury, jiems priklauso ir Erotas. Juk išmintis – vienas iš gražiausių dalykų, o Erotas – meilė to. Kas gražu; todėl Erotas būtinai myli išmintį, kitaip sakant – jis filosofas, o filosofas stovi viduryje tarp išminčių ir kvailių. Tai vėl pareina nuo kilmės : jo tėvas išmintingas, motina neturi nei išminties, nei turto. Štai kokia, mielas Sokratai, šio demono prigimtis.
Nagrinėti Platono pažiūras nėra lengva, nes mąstytojas viename veikale paprastai neapsiriboja viena kuria nors problema, bet susieja ją su daugeliu kitų ir analizuoja įvairiais aspektais. Suprasti ir vertinti tas pažiūras sunkina ir mąstytojo polinkis į meną. Norint apibūdinti Platono pažiūras, jo idėjas, reikia aprėpti visą jo kūrybą ir pasekti mąstysenos eigą. Rašė Platonas dažniausiai dialogus, manydamas. kad tokia pasakojimo forma artimiausia gyvam žodžiui ir teikia daug galimybių minčiai išreikšti.
Platonas galvojo, kad tikras žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai, kas daiktuose bendra ir pastovu. Tačiau Sokrato mokinio išmojis buvo platesnis : jis neapsiribojo vien etika, kaip Sokratas, bet ėmėsi teoriškai aiškinti būtį, pažinimą ir žmonių gyvenimą. Išplėtus sąvokinio pažinimo sritį, savaime iškilo klausimas apie sąvokų objektą. Jei tikras žinojimas remiasi bendrybe ir tuo, kas nekinta, tai toks, anot Platono, turėtų būti ir sąvokų objektas. Tuo tarpu jutimams prieinami pasaulio daiktai tokių savybių neturi. Jau Heraklitas sakė, kad pasaulyje nėra pastovaus. Čia “viskas teka (juda) ir niekas nestovi vietoje”. Pasaulis primena upę ir “ du kartus į tą pačią upę tau nebristi “ Sokrato mokinys neginčijo to ką Heraklitas teigė apie daiktus, tačiau darė išvadą, kad sąvokų objektas turėtų būti ne daiktai, o kažkas kita, būtent tai, kas bendra ir pastovu, kas nepažįsta “gimimo nei mirties, nei augimo, nei nykimo”. O juk ir Parmenidas tvirtino būties identiškumą minčiai “ Parmenido bei Sokrato buvo artima Platonui. Dėl to sąvokų objekto jis ieškojo ne kintančių daiktų pasaulyje, o šalia jo. Taigi Platonas pasiekia dualizmo ir objektyvaus idealizmo keliu: be jutimais suvokiamų daiktų,pripažino ir savarankišką, amžiną, nekintančią būtį – idėjas. “Amžiną neatsirandančią būtį“ jis atskyrė nuo tos, kuri amžinai tampa, bet niekados nepasiekia egzistencijos.
Terminas idėja Platono filosofijoje reiškia rūšį, formą. (Tą terminą vartojo ir filosofai materialistai) Platono idėja turi ir
kitą prasmę. Ji neignoravo loginių ir gnoseologinių idėjos aspektų, tačiau labiausiai idėja jį domino ontologiniu požiūriu. Daikto atžvilgiu idėja jam yra pirminė. Tai daikto esmė, egzistuojanti šalia daikto, nesąlygojama laiko ir erdvės.