Trumpas prancūzų materialistų filosofinių pažiūrų apibūdinimas
“Kiekvienos tautos gyvenime yra tokių momentų, kai žodis “susipratęs” yra žodžio “bailys” sinonimas ir kai valdžiai ištikimu laikomas tik vergiškai parašytas veikalas” (Helvecijus, “Apie žmogų” [Del’homme] knygos pratarmė).
Kad galėtume teisingai įvertinti XVIII amžiaus prancūzų materialistų kūrybą ir pedagogines pažiūras, jų kategoriškumą, reikia žinoti, kokiomis istorinėmis aplinkybėmis šie kūriniai buvo parašyti. Daugelis to meto materialistų parašytuose veikaluose skelbtų minčių šiuo metu atrodo savaime suprantamos, arba pernelyg kategoriškos, ar, pagaliau, mes galime su jomis visiškai nesutikti, tačiau tuo metu, ikirevoliucinėje Prancūzijoje (didžioji Prancūzijos buržuazinė revoliucija įvyko 1789–1794 metais, t. y. praėjus 18 metų po K. A. Helvecijaus ir 5 metams po D. Didro mirties) jos buvo iš tiesų naujos ir revoliucingos. Ypatingai revoliucingos tuo metu atrodė K. A. Helvecijaus ir D. Didro pedagoginės idėjos.
Prancūzų materialistų filosofinės ir auklėjamosios sistemos yra organiškai tarpusavyje susijusios. Šią aplinkybę patvirtina tas teiginys, kad prancūzų materializmas susiformavo naujų visuomeninių jėgų kovos su senomis jėgomis metu. Tuo reikėtų paaiškinti ir aistringą materialistų veikalų pobūdį, sarkastinį požiūtrį į senosios visuomenės atstovus. Prancūzų materialistų veikaluose žmogus su visais savo aukštaisiais reikalais, žemiškomis aistromis ir pergyvenimais yra dėmesio centre. Neveltui vieno pagrindinių materialistų – K. A. Helvecijaus svarbiausias veikalas turi pavadinimą “Apie žmogų, jo protinius gabumus ir jo auklėjimą”. Vadinasi, žmogus ir jo auklėjimas užima daug vietos materialistų švietėjų veikaluose.
Filosofai materialistai išsiskyrė iš visų prancūzų filosofų švietėjų didžiausiu pažiūrų nuoseklumu ir savo principinių pozicijų kovingumu. Jie kritikavo feodalines valstybines įstaigas, bažnyčios monopolinę įtaką daugelyje gyvenimo ir mokslo sričių. Dėl šios priežasties K. A. Helvecijaus, D. Didro ir kitų materialistų kūriniai buvo draudžiami, konfiskuojami valdžios viešai deginami, patys autoriai neretai persekiojami, dažnai priverčiami emigruoti į kitas šalis.
Filosofai materialistai stengėsi įrodyti, kad tuometiniai bažnyčios vadovai naudojasi žmonių nemokšiškumu, kritikavo bažnyčią už tai, kad jai nerūpi žmonių švietimas, nes neišsilavinusius žmones yra lengviau valdyti, todėl savo filosofiniuose veikaluose materialistai ypatingai pabrėžė švietimo reikšmę. Jie manė, jog užtenka pasiekti, kad “pasikeistų žmonių nuomonė į aplinkinį pasaulį” ir pasaulyje paplistų švietimas, pagerės įstatymų leidyba, ir įsivyraus proto viešpatija. Vadinasi, žmones švietimo pagalba reikia įtikinti kitaip, perauklėti, ir visuomeninių santykių pobūdis bus pakeistas iš pagrindų. Taigi, prancūzų filosofai, kurių pažiūros į gamtos dėsnius buvo materialistinės, visuomenės raidos dėsnius aiškino idealistiškai. Jie auklėjimą laikė priemone, galinčia pakeisti visuomeninę santvarką. Jie pervertino ir aplinkos įtaką, į žmogų žiūrėjo kaip į pasyvų artimiausios aplinkos ir auklėjimo produktą, bet nepripažino jog pats žmogus šią aplinką gali pakeisti, kartu pakeisdamas ir pats save.
Klodo Adriano Helvecijaus pedagoginės pažiūros
Helvecijus (Helvetius) Klodas Adrianas gimė 1715 01 31 mirė 1771 12 26 Paryžiuje. Prancūzų filosofas, materialistas. XVIII a. Prancūzijos revoliucijos buržuazijos ideologas. Rūmų gydytojo sūnus. Mokėsi Jėzuitų koledže.
Vienas svarbiausių K. A. Helvecijaus veikalų “Apie protą”, išleistas 1758 metais, parlamento nutarimu buvo sudegintas kaip pavojingas valstybei ir religijai. K. A. Helvecijus emigravo į užsienį ir ten parašė naują veikalą – “Apie žmogų, jo protinius sugebėjimus ir jo auklėjimą” kuriame išdėstė ir praplėtė pagrindinės sudegintojo veikalo idėjas. Knyga išleista 1773 metais, dveji metai po K. A. Helvecijaus mirties.
K. A. Helvecijus teigė, kad pasaulis materealus, beribis laiko ir erdvės atžvilgiu, nuolat juda; judėjimą suprato mechanistiškai. Mąstymą ir pojūčius laikė materijos savybėmis, jos sudėtingiausiais dariniais. Rėmėsi Dž. Loko kūriniais, jo sensualizmui suteikė materialistinį pobūdį. Helvecijaus kūriniuose materializmas įgyja tikrą prancūziška charakterį. Jis betarpiškai taikomas visuomeniniam gyvenimui. Jusliniai įspūdžiai, savimeilė, pomėgis ir teisingai suprastas asmeninis interesas sudaro moralės pagrindą. Prigimtinė žmonių dvasinių gabumų lygybė, proto pažangos vienovė su industrijos pažanga, prigimtinis žmogaus gerumas, auklėjimo visagališkumas – štai svarbiausieji jo sistemos momentai.