Nuo senų senovės žmonės tikėjo aukštesnėmis galiomis, kurios juos ir baugino, ir teikė vilties. Šlovindami ir aukodami dievams, žmonės tarsi užpildydavo prarają tarp juos skiriančios nežinios. Visa tai tapo giliomis tradicijomis, įaugo lyg šaknys žmonijos istorijoje. Netgi šiandien mes su didele pagarba žvelgiame į musų protėvius ir sekame jų pavyzdžiu. Ir žinoma, nedrįstame ginčytis su teiginiu, kad “šviesa sklinda iš rytų”, iš tų senųjų mitų ir stebuklų civilizacijų.
Apie senovės graikų religiją prirašyta begalė darbų. Religijos kilmė ir raida nagrinėta tiek istoriniu, tiek istoriniu literatūriniu požiūriu. Tačiau kad ir kiek darbų beskaitytumėme, kiek seminarų ar paskaitų išklausytumėme, manau, visada iškyla noras ir pačiam giliau panagrinėti tokią temą. Juk religija yra amžinas dalykas. Tai mane ir paskatino imtis referato pavadinimu “Senovės graikų religija”.
Savo darbe norėčiau dar kartą trumpai paliesti ir prisiminti istorinius faktus apie pirmuosius graikus ir jų ankstyvojo laikotarpio gyvenimo ypatumus. Tai pat sąlygas, nulėmusias būtent tokį tikėjimą ir religiją. Be abejo, reikia paminėti ir šaltinius, kurie mums atskleidžia informacijos šiais klausimais.
Svarbiausi graikų religijoje yra dievai ir didvyriai, todėl panagrinėsiu kiekvieną jų atskirai, pačių graikų požiūrį į dievus, jų garbinimo, kulto aukos klausimus. Aptarsiu ir tariamą dievų požiūrį į žmogų, taip pat pomirtinį gyvenimą ir laidojimo ypatumus senovės Graikijoje.
Graikų religija yra neatsiejama nuo mitologijos. Trumpai apžvelgsiu ir ją.
Na, o pabaigą vainikuos įdomi informacija apie graikų šventes ir papročius jas bešvenčiant.
1. TRUMPA ISTORINĖ APŽVALGA
Kadaise greta indų ir iraniečių pirmtakų gyvenę graikų protėviai, tikriausiai, išėję iš Pietų Rusijos stepių, maždaug II tūkstm. Pr. Kr. pradžioje įžengė į Balkanų pusiasalį. Sakoma, kad pirmieji atvykėliai buvo jonėnų gentys, vėliau, maždaug II tūkstm. pr. Kr. viduryje, pasirodė achajai, o XII a. pr. Kr. pradžioje – dorėnai. Tačiau ano meto etninę situaciją sunku atkurti, ir nieko keista, jog kartais teigiama, kad į šias genčių grupes graikai susiskirstė jau Graikijoje.
Atsikraustę graikai susidūrė su stipriais, nuo seno gyvuojančiais vietinės civilizacijos centrais, vadinamąja Egėjo kultūra; joje skiriama Mino, arba Kretos, kultūra, gyvavusi apie 2600 – 1200 m. pr. Kr., Heladės, arba pačioje Graikijoje gyvavusi vietinė kultūra, kurios centrai – Tirintas, Pilas ir Mikėnai, bei Kikladžių kultūra Egėjo jūros salose.
Autochtonų religijos pobūdis padarė nemažą įtaką pačių atvykėlių religijai, kaip, beje, ir Šiaurės Balkanų bei Vidurio Europos religinė tradicija, su kuria graikai susidūrė keliaudami į būsimąją tėvynę. Šiuo metu manoma, kad graikai, kaip ir kiti indoeuropiečiai, išpažino klajokliams būdingą dangiškąją, arba “uraniškąją”, religiją, o vietinių religijų centras buvo chtoniškieji kultai, kuriuose svarbų vaidmenį vaidino ir moteriškos dievybės. Graikų religija – šių dviejų principų sinkretizacija, taip glaudžiai sujungusi abi religines sistemas, kad mums dažnai sunku įžvelgti, kurie kultai bei religiniai pavidalai priklauso senosioms autochtonų religijoms, kurie – atvykėlams. Taip pat reikia pažymėti, kad pati graikų religija specifinių indoeuropietiškų bruožų turi nedaug. Gal dėl tokios prigimties graikų religijai, kultūrai ir vėliau pavykdavo sujungti labai prieštaringas ar tolimas religijas bei kultūras.
Gyvenimas Graikijoje sukosi apie kurį nors vieną polį; įsivyraujant tai vieniems, tai kitiems miestams ar jų sąjungoms bei sritims, vieningos valstybės sukurti nepavyko. Tai padarė Aleksandras Makedonietis 323 m. pr. Kr., kurio žygių dėka graikų kultūrinė ir religinė įtaka pasiekė atkampiausias to meto oikumenės sritis. Tačiau ir pati graikų kultūra įėmė daugybę orientalinių elementų, sukurdama eklektišką helenistinę civilizaciją.
Dėl tokių istorinių aplinkybių kalbėti apie “graikų religiją “ daug sunkiau, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Akivaizdu, kad helenistines religijas ar graikiškuosius religinius inkliuzus Romos imperijoje reikia skirti nuo “graikų religijos”, tačiau nelengva apibūdinti ir klasikinio laikotarpio Graikijos religijas, nes šiuo atveju keblumų kelia šaltinių pobūdis.
1. 1. ŠALTINIAI
Gausūs Antikos archeologijos radiniai padeda įsivaizduoti seniausiųjų epochų religinius įvaizdžius, vėlesnieji – atkurti religinius “vaizdus”. Tačiau archeologija nedaug gali pasakyti, nors, pavyzdžiui, jos dėka sužinome, kad senosiose autochtonų religijose tam tikrą vaidmenį vaidino moterys (žynės, deivės), kultinė reikšmė skiriama oloms, statomos šventyklos.
Rašytiniai šaltiniai – Homero ir Hesiodo kūriniai – tai ankstyviausi ir pilniausi mus pasiekę senovės Graikijos religiją bei pasaulėžiūrą atspindintys tekstai. Tačiau jais visiškai pasitikėti negalima, nes pirmaiusia tai literatūros veikalai. Bet net patys graikai teigė, kad šie du poetai sukūrė jiems religiją.
2. DIEVAI IR DIDVYRIAI
Graikų dievai buvo “antropomorfiški”, žmogiški: aistringi, goslūs, nevengiantys nei sukčiauti, nei apgaudinėti, nei išduoti. Tačiau jie pranoksta žmones
– yra amžini ir didūs.
Tradiciškai apie graikų dievus kalbėti pradedame nuo dvylikos Olimpo dievų ir jų vyriausiojo – Dzeuso. Dzeusas, visų dievų valdovas, buvo dangaus ir atmosferos, žaibų ir griaustinio dievas, aukso ir karalių globėjas. Jis gyveno Olimpo kalne, esančiame Tesalijoje, ir valdė Graikiją, atlikdamas kartu ir vaisingumo globėjo funkcijas, nes buvo vedęs Herą, moterų ir santuokos deivę, kadaise simbolizavusią žemę. Apskritai Dzeusas pasižymėjo daugybe meilės nuotykių ir turėjo gausų palikuonių būrį.
Atėnė, Atėnų valdovė, buvo karo, amatų ir išminties deivė, ginkluota ietimi ir skydu, skaisti deivė. Ji gimusi iš Dzeuso galvos, globojo mergeles, audimą, gerą iškalbą, teikdavo gerus patarimus, pagelbėdavo mūšyje. Jos paukštis buvo pelėda.
Apolonas, Dzeuso sūnus, buvo Saulės, šviesos, pranašysčių dievas, menų, muzikantų, gydytojų viešpats. Taip pat jis buvo avių bei galvijų, šaudymo iš lanko dievas. Svarbiausioji jo šventykla stovėjo Delfuose. Manyta, kad dalį metų Apolonas praleidžia Šiaurėje, hiperborėjų krašte, iš kur grįžta, kad užmuštų slibiną Pitoną. Tai vienas populiariausių graikų dievų.
Jo sesuo – Artemidė, skaisti medžioklės deivė; ją nuolat supa nimfos. Ji globojo ir naminius galvijus, vaisingumą, gimdymus, mergeles. Kita vertus, ji ir Mėnulio deivė, susijusi su tamsiuoju paros metu.
Ir Dzeusas, ir Atėnė, ir Apolonas su Artemide, manoma, kad yra ikigraikiškos kilmės, o Poseidonas – jūrų ir upių valdovas, jau graikiškos kilmės dievas, kurio kulto centras buvo Istmo žaidynės.
Arėjas buvo karo, mūšio ir prievartos dievas – greit įsikarščiuojantis, smarkus ir vaidingas, pats dalyvaudavo susirėmimuose, kur jam padėdavo jo vaikai – Baimė (Phobos), Siaubas (Deimos), ir Ginčas (Eris).
Hefaistas – tai dievas kalvis, ugnies, ypač vulkanų ir metalurgijos dievas, kalantis ginklus dievams ir didvyriams. Jo garbei Atėnuose buvo švenčiama speciali kalvių šventė Chalkėjos. Hefaisto bruožas – šlubumas, sutuoktinė – Afroditė.
Afroditė – meilės, vaisingumo ir grožio deivė, žydinčios gamtos globėja, siejama su jūra (nes, pasak legendos, gimė iš “jūros putų”). Kipro pakrantėse buvo jos kulto centras, tačiau ją garbino ir kitose šventvietėse.
Nors visada minima paskutinioji iš Olimpo dievų, Demetra turėjo nepalyginamai didesnę reikšmę. Tai deivė motina, vaisingumo, žemės ir derliaus, javų ir pasėlių globėja, tačiau labai paslaptinga. Ji pagrindžia ypač svarbias Eleusino misterijas, turėjusias didžiulę rekšmę ne vien Graikijai, bet ir visam Antikos pasauliui.
Hadas – mirusiųjų pasaulio valdovas. Valdydamas požemius ir mirusiųjų šešėlius jis nepateko į olompiečių gretas. Jis buvo nepermaldaujamas, todėl neturėjo kulto. Dažnai tapatinamas su Plutonu, požemių lobių ir žemiškojo turto globėju.
Hestija – namų židinio deivė, garbinta kiekvienuose namuose.
Hermis – dar vienas paslaptingas ir ambivalentiškas graikų dievas, nuolat figūruojantis olimpiečių dvyliktuke, tačiau jam teskiriamas dievų pasiuntinio vaidmuo. Tai liudija ir sparnuoti sandalai, su kuriais jis paprastai vaizduojamas. Hermis lydi į Hada keliaujančias mirusiųjų vėles, todėl vadinamas psychopompos. Be pasiuntinio funkcijų jis yra vagių, sukčių, apgavikų dievas, globojantis pirklius, iškalbos meną, keliones, galvijų bandas. Globoja Arkadiją – čia, ant Kilėnės kalno, stovėjo svarbiausioji jo šventykla.