Platonas. „Sokrato apologija“
1.Kuo skiriasi žmogaus ir Dievo išmintis?
Sokratas teigė, kad eidavo pas kiekvieną, kuris skelbdavosi išmintingu, kalbėdavo su juo apie įvairius dalykus ir vertindavo jo išmintį. Iš tiesų, šitaip elgdamasis, filosofas siekė žmones priversti protauti, siekti žinių, objektyvios tiesos. Sokratas manė, kad išmintingiausias yra Dievas, nes tik jis viską žino. Žmogui toks absoliutus žinojimas yra nepasiekiamas. Taigi koks tuomet žmogus yra išmintingas? Jo manymu, išmintingas žmogus yra toks, kuris suvokia, kad iš tiesų nežino nieko. Tik tai suvokęs, žmogus pradeda siekti žinojimo. Kadangi žinios yra ne įgimtos, o įgyjamos, šis žinių ieškojimas turi trukti visą gyvenimą, nes žinios nėra baigtinės. Pats Sokratas save laikė turinčiu žmogišką išmintį, tačiau dauguma jo sutiktų žmonių jos neturėjo. Tie žmonės, kurie sakė žinantys daugiau už kitus, Sokrato nuomone, iš tikrųjų yra apsimetėliai ir dialogo būdu atskleisdavo kiekvieno jų silpnąsias vietas
2.Kaip Sokratas paneigia kaltinimus?
Iš pradžių, norėdamas įrodyti savo teisumą, Sokratas atsiribojo nuo anksčiau jam mestų kaltinimų dėl gamtos tyrinėjimo ir dėl savo filosofijos mokymo už pinigus. Tokiu būdu jis norėjo įrodyti, kad yra nesusijęs su natūrfilosofais: „Taip sakydamas, aš nenoriu niekinti to mokslo, jei kas jį tikrai išmano. Ir Melėtas tenepainioja manęs tokion bylon, nes aš, vyrai atėniečiai, tikrai nieko bendro neturiu su tokiais dalykais“, bei sofistų: “Ir jei esate iš ko girdėję, kad aš imąsis mokyti žmones ir už tai reikalaująs pinigų, tai ir vėl netiesa, nors, kaip man rodos, yra gerai, jei kas sugeba auklėti žmones“. Sokratas iš tiesų meistriškai sugebėjo atsakyti į kiekvieną kaltinimą, atskleisdamas priešpriešą tarp pačių kaltintojų žodžių, paversdamas kaltinimus nieko vertais. Pavyzdžiui, į Meleto kaltinimą, kad Sokratas tyčia demoralizuoja jaunimą, jis atsakė: „Toksai jaunas būdamas, tu esi už mane, senatvės sulaukusį, daugiau prityręs, kad žinai, jog piktieji daro pikta savo artimiesiems ir gerieji – gera, o aš, mat, toks neišmanėlis, kad nenuvokiu dargi to, jog aš, jei vieną iš tų, su kuriais susieinu, padarysiu nevalyvą, gausiu pikta ko pritirti iš jo? Ir tavo nuomone, aš taip negudriai, piktai elgiąsis tyčia?“. Tuo tarpu kaltinimai tuo, jog jis yra netikintis ir tuo pat metu bando įvesti naujus Dievus, iš viso prieštarauja vienas kitam.
3.Kodėl, Sokrato manymu, mirtis yra geras dalykas?
Pasak Sokrato, niekas nežino, nei kas yra mirtis. O gal kartais ji yra didžiausia laimė. Tačiau žmonės jos bijo, tarsi gerai žinodami, kad ji didžiausia nelaimė. Tai yra didžiausia nesąmonė, manyti, kad žinai ką nežinodamas. Todėl Sokratas sako, kad jis nebijo ir nevengia tokių dalykų, apie kuriuos nežino.
4.Ar galime teigti, kad Sokratas nusižudė?
Netiesiogine prasme, taip, Sokratas nusižudė, t.y. atsisakė savanoriškai visų būdų išvengti mirties. Sokratas atsisakė ne tik prašyti pasigailėjimo ar maldauti sušvelninti nuosprendi — priešingai, jis netgi atsisakė prisipažinti esąs kaltas, teisme nepabijojo drąsiai apkaltinti ir jį įskundusiuosius, ir pačius teisėjus — jo bendrapiliečius, lygiai kaip ir nakčia pabėgti iš kalėjimo, draugams tai suorganizavus.
Atsisako Sokratas savo paskutinėje priešmirtinėje kalboje ir galimybės būti ištremtam. „Labai jau gražus būtų mano gyvenimas: palikus savo kraštą senam žmogui keliauti iš miesto į miestą ir laukti, kol vėl išvys. Juk aš gerai žinau, kad man kur atvykus jaunuoliai klausysis mano kalbos, kaip ir čia klausosi. Ir jei varysiu juos nuo savęs, tai jie pasistengs mane išginti, įkalbėję vyresniuosius, o jei nevarysiu, mane dėl jų išvys jų tėvai ir giminės“. Atsiriboja mąstytojas ir nuo numanomos ar netgi siūlomos perspektyvos — gyvybė ir laisvė už tylėjimą, t. y. atsisakymą kalbėti apie dorovės būtinumą, klausinėti ir kaltinti valdžią ir turtus turinčiuosius dėl jų nekompetentingumo, suktybių, klastos, kitų netinkamų visuomenės veikėjų ar valstybės vyrų dvasios savybių. „Kas nors gal pasakytų: „Sokratai, ar, palikęs mus, nesugebėtum ramiai gyventi tylėdamas?“. Tai kaip tik ir sunkiausia išaiškinti kai kam iš jūsų: juk jei sakau, jog tai lygu dievo neklausyti, o jo neklausant ramiai gyventi negalima, jūs manim nepatikėsite, įtardami, kad kalbu vienaip, o manau kitaip; jei aš vėl sakau, kad didžiausia laimė žmogui kasdien kalbėti apie dorybę ir apie kilus dalykus, apie kuriuos girdite mane kalbant, save ir kitus kvočiant, ir kad gyvenimas be lokio tyrinėjimo jau nebe gyvenimas, — jei aš taip sakysiu, jūs dar mažiau manimi patikėsite. Bet taip yra, piliečiai, kaip aš sakau, tik įtikinti jus nelengva“.
5.Mirties samprata