1. Pažinimo ir jo šaltinio samprata Antikos filosofijoje.
HERAKLEITO mokyme randamas poreikis tikėti protu, kai jutimai gali parodyti tik nuolatinę pasaulio tėkmę. Įveda Logoso sąvoką, kaip savarankišką jėgą tvarkančią būtį ir pažinimą.
ELĖJIEČIAI sakė, kad žmogus visada apie ką nors mąsto. Protą sieja su žmogumi. Tikrovės tėkmė nėra būtis. Pažinime pasikliauti jutimais negalima, reikia remtis protu. Parodė proto vaidmenį pažinime, iškeliant jo galią.
DEMOKRATAS pasaulio pažinimą grindžia atomų judėjimu, kuris dirgina mūsų jutimus, sukuria vaizdus. Jutimai garantuoja pažinimo tikrumą, kad kažkas yra už jutimų ribų, čia reikalingas protas. Pažinimą dalija į jutiminį (tamsųjį) ir pažinimą protu (tikrąjį).
SOFISTAI mokė kalbos meno ir logikos. Žiūrėjo į žmogų kaip į visų daiktų matą. Žmogus gali kurti pasaulio subjektyvų vaizdą. Pasaulis toks, koks žmogui atrodo. Kėlė klausimą, kiek objektyvi tikrovė gali būti pažinta ir kiek mūsų žinios yra objektyvios.
SOKRATAS manė, kad egzistuoja objektyvus žinojimas. Galimas tikras, teisingas žinojimas ir jo reikia nuolat ieškoti, siekti. Pabrėžia, kad žinojimas nėra gatavos žinios, pabrėžia procesiškumą. Iškėlė ir aiškiai parodė proto vaidmenį pažinime, užakcentavo jo kokybinį skirtumą nuo jutimų. Neabejojo pažinimo galimybe ir tikrumu, nors manė, kad pažinimo turinys yra įgimtas.
ARISTOTELIS aiškiai formulavo, kad filosofijos tikslas yra pažinti būtį (protu, sąvokomis). Kuria logikos mokslą, kuris turi išmokyti žmogų taisyklingai naudotis sąvokomis ir tuo būdu leisti jam pažinti daiktų esmes. Logika sudaryta iš dedukcinės logikos (mokymas apie minties darbą, kada bendri teiginiai yra panaudojami konkrečioms išvadoms gauti) ir indukcinės logikos (naujų žinių įgijimo būdas, kai nuo konkrečių atvejų, juos apibrėždami, einame link platesnių). Logika tik įrankis pažinimui gauti – savarankiška pažinimo teorija.
2. Žinojimo prigimties problema Viduramžiais.
Ankstyvieji viduramžiai. Iškeliamas tikėjimo tiesų pirmumas žinojimo tiesų atžvilgiu. Patristikos filosofai (AUGUSTINAS) mokė, kad pagrindinis žmogiškojo žinojimo šaltinis – šv. Raštas. Reikia tikėti, kad suprastum. Tikėjimas yra pagrindinė ir būtina žinojimo sąlyga. Jutiminį patyrimą vertina skeptiškai, mano, kad jis nesuteikia tikrų žinių, nes tikros tiesos priklauso nuo mūsų patyrimo. Žmogus turi žvelgti į savo vidų, kad Dievo malonės dėka duotas tiesas atrastų. Visa tai, ko moko religija yra tiesa, o žmogaus proto uždavinys – suprasti. Žinojimas – tikėjimo priedas.
Vėlesni viduramžiai (arabų šalyse). Formavosi prieštaringas požiūris, kuris laikė žinojimo ir tikėjimo tiesas turinčiomis skirtingą prigimtį ir esančiomis savarankiškomis savo srityse. Žinojimo ir tikėjimo tiesos gali nesutapti, bet vis tiek bus vienodai vertingos.
Vėlyvieji viduramžiai. AKVINIETIS norėjo surasti būdą, kaip suderinti dvi tiesas. Jis sako, kad tiek žinojimo, tiek tikėjimo tikslas yra tas pats, bet to tikslo siekia skirtingai. Tikėjimas remiasi apreiškimu, o žinojimas – įrodinėjimais. Jie neprieštarauja vienas kitam ir yra savarankiški, bet žinojimui nubrėžiama riba. Protas susiduria su klausimais, į kuriuos atsakyti jis nepajėgus ir ten žmogus turi remtis tikėjimu. Tokia teorija aiškiai pabrėžia tikėjimo ir žinojimo sričių specifiką, taip pat atskirdama tikėjimo ir žinojimo sferas išlaisvina mokslą.
3. Universalijų problema: realizmas ir nominalizmas.
Iškilo bendrųjų sąvokų prigimties klausimas, nes aiškindami tikėjimo tiesas, filosofai susidūrė su universalijomis. Ar jos egzistuoja realiai ar tik ženklina bendrus požymius? Spręsdami šį klausimą filosofai susiskirstė į realistus ((Akvinietis) teigė, kad universalijos egzistuoja realiai, savarankiškai, anksčiau nei daiktai) ir nominalistus (teigė, kad realiai egzistuoja tik daiktai, o sąvokos žymi pavadinimus (egzistuoja balti daigtai, o ne baltumas)). Iš realistų atsirado racionalistai, o iš nominalistų – empiristai. Realizmas atvedė vėlyvesnę filosofiją prie sąmonės turinio nagrinėjimo. Nominalizmas sąlygojo pažinimo objekto ir subjekto santykio klausimą.
4. Ginčas dėl žmogaus pažintinių galių: empirizmas ir racionalizmas.
Filosofai pradeda darbą nuo tam tikro metodo kūrimo. To metodo pagrindu kuriamos universaliosios gamtos sistemos. Metodo kūrimas – išeities taško formavimas.
BEKONAS savo filosofinę poziciją grindžia scholastikos kritikavimu. Mano, kad filosofija turi užsiimti ne vienų sprendimų išvedimu iš kitų, o gamtos tyrinėjimu. Visos tikros žinios yra gaunamos jutiminiu keliu. Sąvokų formavimo metodu laiko indukciją. Žinojimas gimsta remiantis tikrovės stebėjimu, o stebėdami informacija gauname jutimais. Jis laikomas grynojo empirizmo pradininku. Analizuoja 4 klaidų priežastis: 1. Giminės, gentie stabas (klaidų šaltinis gali būti žmogui būdingas polinkis apie viską spręsti pagal save). 2. Urvo, olos stabas (žmogaus gyvenamosios aplinkos, auklėjimo įdiegti įpročiai formuoja nuostatas). 3. Turgaus stabas (kalba, mes vartojame sąvokas ne visai tiksliai, daugiaprasmiškai). 4. Teatro stabas (klaidas daro remdamasis autoritetais, išankstine nuomone). Šitaip suprasdamas pažinimą, aiškiai apibrėžia patyrimines tiesas, o proto
tiesas laiko išvestinėmis.
DEKARTO tikslas sukurti pažinimo metodą, kuris leistų gauti naujas žinias ir patikrinti jų teisingumą. Kuria racionalistinį pažinimo metodą. Remiasi akivaizdumu, nes tik tai, kas akivaizdu gali būti teisinga.. akivaizdu – tai kas paprasta. Visus sudėtingus dalykus reikia išskaidyti į paprastus. Šį metodą galima pritaikyti visiems mokslams, juos matematizuojant. Akivaizdžiu teiginiu laiko abejojimą. Abejodamas žmogus mąsto. Abejonė, o per ją ir mąstymas, tampa visos Dekarto filosofijos išeities taškas. Pažinimą grindžia mąstymo veikla. Pažinimo idėjos yra pačiame mąstyme, jos yra įgimtos, todėl žmogaus protas yra visiškai savarankiškas nuo jutimų ir jo tikslas yra sutvarkyti jo turinyje esančias idėjas. Tokiu būdu gali būti gaunamas žinojimas. Taisyklės, kuriomis vadovaudamas dirba protas: 1. Tiesa pripažįsta ne daiktus, kurie yra aiškus (taikomas analizės, paprastinimo, sintezės metodas). 2. Kontrolės funkcija (gautus sprendimus visada reikia patikrinti)
Visi filosofai spręsdami problemą, susiduria su problemomis, kurių išspręsti nesugeba. Empirikai nesugeba paaiškinti, kokiu būdu gaunami bendri mokslo teiginiai, o racionalistai nepaaiškina, kaip žmogaus prote atsiranda žinojimas.
5. Subjektyvistinė pažinimo ir jo objekto samprata.
Subjektyvistinė pažinimo samprata formuojasi empirizmo pagrindu, t.y. kai laikoma, kad visas žinojimas atsiranda iš jutiminės patirties. Tokiu būdu iškyla pažinimo vertės priklausomybės nuo pojučių klausimas, kuris filosofiją atveda prie jutiminio suvokimo santykio su tikrove problemos, kuri egzistuoja agnosticizmo pavidale. Jutimų subjektyvumas verčia filosofus Berkly ir Hume manyti, kad ir pats pažinimas yra subjektyvaus pobūdžio, o tai kelia labai svarbią problemą, kiek, tokiu atveju, jis yra tikras. Subjektyvistinė pažinimo samprata sąlygojo tam tikro pažinimo objekto sampratą. Pažinimo objektu pripažįstamas žmogaus sąmonės turinys (jame esantys daigtų atvaizdai ir idėjos). Tokiu atveju pažinimas yra nukreiptas ne į tikrovę, o į žmogaus proto turinio tyrinėjimą.
6. I. Kanto pažinimo teorija. Pažinimo subjekto – objekto santykio klausimas.
KANTAS ryškiausias filosofas subjektyvistinėje pažinimo teorijoje. Bando dar kartą spręsti pažinimo problemą. Savo teorijoje bando apjungti empirizmo ir racionalizmo kraštutinumus, remdamasis prielaidomis: pasaulis kaip toks objektyviai egzistuoja ir vienintelis žmogaus kontaktas su pasauliu yra jo jutimai. Kelia klausimą, kokiu būdu gali būti pasiektas bendras visuotinis žinojimas. Atmeta empirikų kelią, kad viskas kyla iš patyrimo, bet neigia Dekarto įgimtų idėjų teoriją. Pradeda loginę ir gnoseologinę analizę. Jos objektas Kantui yra sakiniai. Skiria tokius sakinius, kuriais kažką sakydamas apie daiktus, mes remiamės patyrimu (aposterioriniai) ir jutimais nesiremiame (aprioriniai). Sakiniais galima paaiškinti jau esamą žinojimą (analitiniai) arba pridėti prie sąvokų naują informaciją (sintetiniai). Analizuoja galimas sakinių kombinacijas: analitiniai – aprioriniai (išreiškia žinojimą, kuris yra būtinas, teisingas, kuriam nereikia patyrimo, bet kuris neduoda naujo žinojimo), sintetiniai – aposterioriniai (išreiškia, kas kyla iš patyrimo, praplečia žinojimo ribas, bet nėra visuotinai teisingi), sintetiniai – aprioriniai (išreiškia naują, išplėsta žinojimą, kuris yra būtinas ir teisingas). Analizuoja numatančius priežastingumo reiškinius ir matematinius teiginius. Bando parodyti, kad žmogus gali turėti žinių apie daiktus net ir tuo atveju, kai patyrimas tos informacijos tiesiogiai neduoda. Mokslo žinios ne visos iš patyrimo. Pažinimas gali kilti iš skirtingų šaltinių – pagrindas Kanto teorijai. Skiria tokias žmogaus pažintines galias: suvokimas/juslumas (galia, kuri remiasi įgimtomis suvokimo formomis – erdve ir laiku), intelektas ( aukštesnė pažinimo pakopa, kuri tvarko suvokimo medžiagą kategorijų pagalbą), protas (dirba su dalykais, klausimais, kurie išeina už patyrimo ribų, kuriems patyrimas neduoda medžiagos). Atskiria sugebėjimą kurti sąvokas ir apibendrinti remiantis suvokimo medžiaga (intelekto sritis) ir sugebėjimą išversti vienus teiginius iš kitų nesiremiant patyrimu (proto sritis). Kantas atskiria mokslą ir filosofiją.