“Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena”
J. V. Getė
Viena, ko reikia, norint tapti geru filosofu, yra sugebėjimas stebėtis.
Visi žmonės turi skirtingus pomėgius. Vieni renka pašto ženklus, kiti domisi sportu, o dar kiti užsiima rankdarbiais. Tačiau, jei aš domiuosi arkliais, tai negaliu reikalauti, kad visi domėtųsi tuo pačiu. Tačiau, ar yra kas nors, kas įdomu visiems? Kas rūpėtų visiems žmonėms – nesvarbu, kas jie tokie arba kur gyvena?
Kas svarbiausia gyvenime? Jei paklaustume žmogų, kenčiantį badą, jis atsakytų “maistas”. Jei tą patį klausimą užduotume šąlančiam, atsakymas būtų “šiluma”. Tačiau, kai visi poreikiai patenkinti, ar dar yra kas nors, ko reikia visiems žmonėms? Filosofai mano, kad taip. Jų nuomone, žmogus negali būti gyvas tik duona. Žinoma, visiems žmonėms reikia maisto, reikia meilės, globos. Bet yra dar kažkas, ko reikia visiems žmonėms. Mes norime rasti atsakymą į tai, kas esame ir dėl ko gyvename, ką reiškiame savo poelgiais, kaip vertiname save ir kodėl taip, o ne kitaip…
Neįmanoma pavarčius enciklopediją, sužinoti, ar yra Dievas arba pomirtinis gyvenimas. Žinynas taip pat negali patarti, kaip gyventi. Tačiau susipažinus su kitų žmonių mintimis, lengviau patiems susidaryti požiūrį į gyvenimą.
Daugeliui žmonių pasaulis yra toks pat nesuvokiamas, kaip ir triukas, kai fokusininkas iš skrybėlės, kuri prieš minutę buvo tuščia, ištraukia triušį.
Mes suprantame, kad fokusininkas mus apgavo. Bet knieti sužinoti, kaip jis taip padarė. Kai kalbame apie pasaulį, viskas šiek tiek kitaip. Žinome, kad pasaulis nėra apgavystė ar triukas, nes vaikštome žeme ir patys esame to pasaulio dalis. Mes suvokiame, kad dalyvaujame kažkokiame mįslingame dalyke ir norime sužinoti, kaip viskas susiję. Kažkas viduje mums sako, kad gyvenimas – didžiulė mįslė.
Patys sau mes taip pat esame didžiulė mįslė, todėl turime suvokti, kad šiandieniniais laikais būtina pažinti save, mylėti save ir tikėti savimi. Tik jaučiantys savo vertę, gali pasiekti puikių rezultatų ir laimėjimų asmeniniame, profesiniame gyvenime.
Pailiustruokime visiems gerai žinomu ir religiškai patikrintu pavyzdžiu savivertės reikmšmę.
Ką manote apie žmogų, kurį kiti vadina nuolankiu? Įsivaizduojate kuklų, žemyn nudelbtomis akimis žmogelį, kuris, pagirtas už gerą darbą, lemena: „Ai, tai niekis“? Galbūt jis jums atrodo silpnas ar nepasitikintis savimi? Tačiau šie įvaizdžiai tikrai tolimi tikram, iš Dievo plaukiančiam nuolankumui.
Dievui pažadėjus palaiminti Dovydo namus, jis meldėsi Jo akivaizdoje, dėkodamas Jam ir pripažindamas savo nevertumą. Keista, nes Dovydo pasiekimai buvo gana įspūdingi: jis nugalėjo filistinus ir atnešė taiką Izraeliui, pastatė didžiulius rūmus sau ir savo dvaro gyventojams, išvadavo iš pagrobėjų Sandoros skrynią ir džiaugsmingoje procesijoje pargabeno ją į Jeruzalę. Taigi Dovydo nuolankumas nepasireiškė silpnumu ar savęs nuvertinimu – jo savivertė buvo aukšta.
Tai ir padėjo Dovydui būti nuolankiam. Jis suprato, kad nuopelnų už laimėtas pergales negali priskirti sau. Dovydas žinojo, kad visi jo gebėjimai bei pasiekimai ateina iš Dievo.
Ar esame nuolankūs? Ar suvokiame save taip, kaip Dovydas, žinodami, jog mūsų dovanos, stiprybės bei pasiekimai ateina iš Dievo?
Deja, šiandien pasaulis kur kas žiauresnis ir materialesnis, mūsų dvasiškasis pradas gerokai nutolęs nuo mūsų protėvių laikų. Tačiau ir šiandien mums reikalingas tikėjimas, kam į Dievą, o kam paprasčiausiai pačiam į save.
Bręsdami žmonės stengiasi vis daugiau suprasti ir vis plačiau sąveikauti su socialine bendruomene. Sąveikaudami, bendraudami, iš pradžių būdami vaikai, o vėliau suaugę, mes turime galimybę suformuoti „sveiką“ asmenybę – tokią, kuriai būdinga darni veikla, sugebėjimas tiksliai suvokti pasaulį bei save.
Gyvenime (taip pat karjeros vystyme) žmogui svarbu pažinti save, žinoti savo sugebėjimus, norus, pomėgius, svajones ir pan. – sugebėti įsivertinti, taip pat suvokti kokios profesijos atstovu nori ir gali būti. Todėl atsakius į klausimą „Kas aš esu?“ mes priversti atsakyti į dar vieną – „ Kuo aš noriu būti?“.
Svarbu suprasti, kokioje darbinėje aplinkoje Jums patiktų dirbti: ar labiau norite bendrauti su žmonėmis, ar dirbti su daiktais, įrankiais, technika.
Pažinę save, pažinkime profesiją, kad nustatytumėme, ar mūsų galimybės atitinka profesijai keliamus reikalavimus. Svarbu žinoti pagrindinį dalyką – į kokią profesijos kategoriją orientuojamės: ar į žmones orientuotas profesijas (paslaugos, prekyba, vadyba, švietimas ir kultūra, žurnalistika, menas ir pramogų industrija, ir kt.); ar į daiktus orientuotas profesijas (technologijos – gamyba ir transportavimas, žemės ūkis, miškininkystė, mokslinė veikla). Reikia nepamiršti, jog kiekvienas žmogus nešiojasi skrynią (didesnę, mažesnę ar įvairesnę) – t.y. gyvenimišką patirtį, kurią reikia karts nuo karto praverti ir sužinoti, kas ten yra naudingo, galbūt užmiršto. Ją reikia sutvarkyti, įdėti, pakeisti, atnaujinti…