ETIKOS STUDIJŲ DALYKO
RAŠTO DARBAS
Tema: Platono keturių dorybių teorija
PLANAS
ĮŽANGA;
I. KLASIKINĖ DORYBĖS SĄVOKA;
II. PLATONO DORYBIŲ TEORIJA INDIVIDO SIELOS KONTEKSTE;
III. PLATONO DORYBIŲ TEORIJA VALSTYBĖS TEORIJOS KONTEKSTE;
IŠVADOS;
LITERATŪROS SĄRAŠAS;
ĮŽANGA
Platono svarbiausių dorybių teorija buvo visos dorybių etikos tradicijos kelrodis. Pirmiausiai šiame darbe trumpai apžvelgsiu klasikinės dorybės sąvoką, kurios siekis morališkai formuoti gyvenimą, protą ir juslumą susieti vieną su kitu, įgalino dorybių suskirstymo atsiradimą. Todėl ir dorybės diferencijuojamos skiriant įvairius dvasinius ( protinius ) ir juslinius ( instinktyvius ) žmogaus sugebėjimus. Taip moralinis tobulumas dorybingumo prasme įgauna viso žmogaus visapusiško ir harmoningo atbaigimo reikšmę.
Platonas svarbiausių dorybių teoriją plėtojo tiek individo sielos, tiek valstybės teorijos kontekste. Jis skiria tris pagrindines praktikai reikšmingas žmogaus sielos dalis: protą, nirštą ir geismą. Ant šio pamato ir plėtojama svariausių dorybių (išmintis, drąsa, susivaldymas, teisingumas) teorija. Apžvelgiant dorybes individo sielos kontekste remiuosi Platono veikalu “Dialogai”.
Platonas manė, kad žmogaus sielos dalių tvarka turi atsispindėti ir idealioje valstybėje.Valstybė turi būt dalijama į tris luomus (valdovų, karių, maitintojų) atitinkančius sielos dalis. Apie svarbiausias dorybes valstybės teorijos kontekste Platonas rašė veikale “ Valstybė”.
I. KLASIKINĖ DORYBĖS SĄVOKA
Šią pagrindinę antikinės ir Viduramžių didaktinę dalį galima būtų apibrėžti trim atžvilgiais:
1. Protas ir polinkis. Juslinės malonumo – nemalonumo motyvacijos sritis, apimanti mūsų polinkius, aistras, afektus, jausmus ir t.t. Platono supratimu, nėra tik gamtinio priežastingumo mechanizmų rezultatas. Veikiau ji turi ypatingą ryšį su dvasiniais žmogaus sugebėjimais, taigi su protu ir valia. Tik vegetaciniai gyvybės procesai vyksta nesąmoningai, pagal gamtinį žmogaus priežastingumą, o mūsų juslumas, taip pat ir mūsų polinkiai tam tikra prasme priklauso ir nuo mūsų valios. Dėl to žmogus gali formuoti ir lavinti savo polinkius. Taigi tam tikra prasme nuo mūsų visiškai priklauso, ar mes mielai darome tai, kas dera arba yra protinga. Šiuo požiūriu sensualumo formavimas yra moralinė problema. Jei tai, ką liepia pareiga, aš darau nenoriai, tai šis pareigai priešiškas efektas yra tam tikro moralinio silpnumo ar menkumo požymis. Moraliai tobulas žmogus, taigi “dorybingasis” Platono požiūriu taip suformavo ir išlavino savo sensualumą, kad jis gera daro noriai ir daugiau neturi jokių pareigai priešiškų efektų. Platonas lygino (dvasinio) proto ir (juslinių) polinkių santykį su vežėjo ir jo žirgų santykiu.
Kryptį, aprašinėti atskirus polinkius ir plėtoti “sielos aistrų” teorijas davė Platonas, išskirdamas du pagrindinius aistrų tipus: geidžiantįjį ir nirštantįjį. Geismas tiesiogiai krypsta (teigdamas ar neigdamas) į gėrybę, pvz., meilė ir neapykanta. Niršta šiuo požiūriu netiesiogiai (pozityviai arba negatyviai) krypsta į gėrybę, kai jos siekti sutrukdo kliūtys ir sunkumai, pvz., pykčio, vilties ir nevilties, drąsumo ir bailumo atvejai.
Žmogaus tikslas – gyventi sutariant su prigimtimi. Taip jis galės pasiekti harmoniją, įstatančią žmogų į “gerą gyvenimo vagą” bei suteikiančią jam laimę. Laimę galima pasiekti tik tada kai sielos ramybės netrikdo joks afektas. Afektas – tai pernelyg suvešėjęs geismas. Jo atsiradimo priežastis- pernelyg sureikšmintas vaizdinys. Tada jis veikia taip, kaip aistra. Afektų galima išvengti vadovaujantis teisingu protu. Geismas tampa afektu tada, kai protas pripažįsta savo objekto vertingumą. Afekto nebuvimas – apatija – tai būsena, kai protas nuramina aistras ir jausmus, siela tampa atspari likimo permainoms.
2. Dorybės sąvoka. Klasikinės etikos supratimu dorybė įgyta savybė, įgalinanti tam tikrus veiklos būdus. Etinės dorybės įgalina gerą veiklą. Jų dėka morališkai gera veikla tam tikra prasme tampa antrąja mūsų prigimtini. Lemiamas vaidmuo tenka polinkiams arba malonumui. Etninė dorybė įgyjama tada, kai jusliniai polinkiai atitinkamoje praktikos srityje yra protingai suformuoti, taip, kad gera daroma lengvai, mielai ir su džiaugsmu. Dorybė įgyjama praktini įpročiu, taigi mokantis.
Taigi mūsų būdo dorybės neatsiranda nei iš prigimties, nei prieš prigimtį, – mes tik sugebame jų įgyti, o paskui jas ugdome pratindamiesi. Būdo dorybės įgyjamos tik per ilgą praktiką. Panašiai yra ir su kitais menais. Juk tų menų, kurių reikia išmokti, kad juos įvaldytume, išmokstame praktikuodamiesi – antai statydami namus pasidarome namų statytojais. Panašiai daromės teisingi, kai elgiamės teisingai, tampame santūrūs, kai elgiamės santūriai, narsiai elgdamiesi tampame narsūs.
Kad jau esi susidaręs nuostatą, aiškiai parodo malonumas ir skausmas, kuris lydi veiksmus: tas, kuris susilaiko nuo kūno malonumų ir tuo susilaikymu džiaugiasi, yra santūrus, o kuris dėl to irzta- nesusitvardąs; kuris imasi pavojingų dalykų ir iškenčia juos ar bent nejaučia nepasitenkinimo, yra
narsus, o kuris dėl to kenčia – bailus. Būdo dorybė susijusi su skausmu ir malonumais. Juk dėl malonumų darome blogus darbus, o dėl skausmo susilaikome nuo gerų darbų.