III. RACIONALISTINĖ ETIKA
1. Racionalizmas
1.1. Racionalizmas filosofijos istorijoje.
Racionalizmas – filosofijos srovė, reiškėsi visų pirma Prancūzijoje ir Vokietijoje.
Žymiausi atstovai: Rene Descartes – matematikas, metodinė abejonė; Baruchas de Spinoza – Etika “more geometrico demonstrata”; Gottfriedas Wilhelmas Leibnizas, Christian Wolff – sukūrė vokiečių filosofijos kalbą. Toliau, po Kanto, racionalizmo tradiciją tęsė vokiškasis idealizmas ir visa tolesnė “kontinentinės” filosofijos raida.
1.2. Gnoseologinis ekskursas mūsų kurse.
Kantas sukuria iš principo kitokią etiką, tai daro remdamasis savo gnoseologijos išvadomis. Kanto etika – labai svarbi. Todėl kalbėsime ir apie jo gnoseologiją, kad galėtume patikrinti jos prielaidas ir tada spręsti apie jos tinkamumą mūsų “egzistencinių klausimų” sprendimui. Kanto gnoseologija – yra viena įdomiausių ir be to, – reikšmingiausių gnoseologijų (įskaitant ir pačias šiuolaikiškiausias) visoje filosofijos istorijoje.
1.3. Egzistencinės gnoseologijos šaknys.
Gnoseologijos “egzistencinės šaknys” – žmogaus troškime pažinti, sužinoti ką nors daugiau. Pažinti, susipažinti – iš dalies, tai “animal sociale” poreikis tiestis į kitą, kas nesu aš pats.
Pats paprasčiausias ir abstrakčiausias santykis su tuo “kitu” – pažinimo:
Nesuinteresuotas “apžiūrinėjimas” gėrintis jo kitoniškumu (smalsumas, aristoteliškoji theoria) ir
moksliniai tyrimai, mėginant prasiskverbti į jo kitoniškumo paslaptį (noras užvaldyti, paimti “jėga”).
Beje, žmogus nori absoliučios tiesos, nori tiesą sužinoti iki galo. Anksčiau ar vėliau prasideda “tikrojo” pažinimo paieškos, kad ir kaip jį kiekvienas žmogus pats sau beįvardintų.
Ketvirtoji paskaita Etikos įvadas
1.4. Išeities pozicija – Naujųjų laikų mokslas.
1.4.1. Mokslo proveržis.
Naujaisiais laikais įvyko nepaprastai stiprus mokslinio pažinimo proveržis – tikra revoliucija. Tuometinį savo pavidalą įgijęs mokslinis pažinimas atrodė nepaprastai stipriai “tikresnis” ir “absoliutesnis” už tą, kuriuo gamtamokslis gyvavo iki tol. Taip stipriai, kad visiškas ir galutinis jo absoliutumas – tiek kiekybinis, objektų ištirtumo prasme, tiek ir kokybinis – sistemos vieningumo prasme – atrodė tik laiko klausimas.
1.4.2. Mokslo pavyzdys filosofijai.
Visiems to meto filosofams mokslas buvo pačiu didžiausiu iššūkiu. Tokia jo sėkmė materialiojoje gamtoje skatino juos tikėtis panašios sėkmės ir žmogaus filosofiniuose tyrinėjimuose. Atrodė natūralu mokslo sėkmės ieškoti jo “moksliniuose” metoduose. Tad to meto filosofai kuria savo filosofiją mėgindami vadovautis “moksliniais” metodais. Svarbiausias to meto filosofų uždavinys – sukurti “filosofiją kaip mokslą”.
1.4.3. Gamtamokslio metodo esminiai elementai.
Naujai save suvokiančio gamtamokslio metodo esminiai elementai – empirinis eksperimentavimas ir matematinio mąstymo modelis. Empirinis eksperimentavimas, patyrimo kaip juslinių įspūdžių kaupimas tapo empiristų pagrindine gnoseologine prielaida. Matėme pagrindinę jo problemą – tokiu būdu pasiekiamas tik tikėtinas pažinimas, nėra tikro ir galutinio, vienareikšmiško tiesos teiginio. Nuosekliai laikantis empirizmo tenka pripažinti – mums prieinamos vien tik savosios empirinės patirties apibendrinimas, netgi be stipresnės prognozės.
Racionalistai perėmė matematiką kaip bet kokio žmogiškojo mąstymo apskritai modelį. Kartu su jo privalumais ir trūkumais.
1.5. Pagrindinės racionalistų tezės.
1.5.1. Racionalistinė gnoseologija.
1. Pripažindami protą racionalistai tikėjo, kad žmogaus prigimtyje yra įgimtų, apriorinių tiesų. A priori – a posteriori perskyra. Patirtis tik suteikia progą patirti tiesą, jau iš anksto esančią prote. Tai nėra patirties apibendrinimas, nereikalingas tokiam pažinimui empirinis patvirtinimas. Logiškai tiesa pirmesnė už patirtį, ji jau glūdi proto struktūroje. Realus laikas – kada ji suvokiama protu – yra nesvarbus. Racionalistų aksiomos ne savaime aiškios, akivaizdžios empirinės tiesos, o taip pat akivaizdžios loginės tiesos.
Ketvirtoji paskaita Etikos įvadas
2. Kadangi visos tos tiesos jau glūdi mūsų prote, tai visas kitas mums reikalingas žinias galima išvesti iš apriorinių teiginių matematinės dedukcijos pagalba. Filosofinio ir apskritai bet kokio žmogiškojo mąstymo modelis – matematika su jos aiškumu, tikslumu, tvarkingu sistemingumu. Visi subjektyvūs faktoriai – patirtis ir jausmai – tik užtemdo mąstymą, yra klaidų ir nežinojimo šaltinis. Tikrovės sandarą galima išvesti iš grynųjų mąstymo principų. Loginė pasaulio tvarka įgalina jį pažinti deduktyviai.
3. Kadangi visos svarbiausios tiesos jau glūdi mūsų prote, o visos kitos mus dominančios gali būti išvestos iš pagrindinių matematinės dedukcijos būdu, tai vadinasi galima sudaryti pilną ir išsamią sistemą, kuri suteiks visas žinias apie pasaulį. – Greičiau idealas, nei realybė. Tikrovėje nei viena sistema nebuvo iki galo užbaigta. Skirtingų filosofų buvo sukurtos skirtingos sistemos ir jos tarpusavyje nelabai derėjo. – Tikėjimas matematika, pasitikėjimas savojo aksiomų rinkinio
inė antropologija.
Racionalistai tikėjo žmogaus protu kaip visiškai savarankiškai funkcionuojančiu ir nepriklausomu nuo empirinių juslių. Visi daugiau ar mažiau jam teikė besąlygišką pirmenybę itin nuvertindami juslinį patyrimą kaip klaidų ir neaiškių, “netikrų” teiginių šaltinį. Pripažįsta dvasinę žmogaus prigimties dalį ir ją sureikšmina.
1.5.3. Racionalistinė ontologija.
Taip pat pirmenybę teikia dvasiniam pradui. Beveik visi be išimties pripažįsta Dievo buvimą kaip ontologinį būties, viso pasaulio, netgi paties žmogaus proto pagrindą. Tik aiškina jį racionalistiškai. Jis yra vienas iš racionaliųjų ir apriorinių šio pasaulio principų, iš kurio yra išvedamos visos kitos tiesos. “FILOSOFŲ DIEVAS”.
Empirinė materija yra aiškinama per racionaliuosius apriorinius šio pasaulio dėsnius.
Ketvirtoji paskaita Etikos įvadas
1.6. Filosofinio racionalizmo problemos.
1. Tiesos apie pasaulį – ne tik apriorinės, bet taip pat ir aposteriorinės. Yra labai daug dalykų pasaulyje, beje – labai svarbių, – kuriuos pažįstame ne a priori, o a posteriori. Jeigu juos visus išmetame, mūsų žinios tampa labai skurdžiomis. Racionalistas gali paprieštarauti: o gal apriorinės žinios ir yra viskas, apie ką galime turėti absoliutų pažinimą? Pagrindinė problema – matematinis mąstymas faktinės informacijos neteikia. Jei aprašinėjame kokį nors trikampį savo vaizduotėje, tai dar nereiškia, kad toks trikampis iš tiesų egzistuoja. Skirtumas tarp matematinių ir egzistencinių teiginių yra esminis. Beje, pačių geriausių sistemų pamatuose – pavyzdžiui, Dekarto, glūdi egzistenciniai teiginiai ir egzistencinės patirtys. Didžiausias racionalistų trūkumas – jie neįvertina empirinės patirties. Juk galiausiai – ji yra viskas, ką mes turime, kaip ir kuo patiriame visas savo racionaliąsias ir dvasines tiesas.
2. Matematinės dedukcijos trūkumai. Protas įsakinėja gamtai ir empiriniam patyrimui. Beje – šis įsakinėjimas yra ir gamtamokslio tikroji esmė. Šiuolaikinis mokslas, kuris didžiausia savo dalimi, arba bent jau populiariuoju savo pavidalu, vis dar tebėra “modernus” , yra ir racionalus. Jo racionalumas yra slaptas: dažnai jis neigia protą arba žmogaus dvasią kaip savarankišką pažintinį sugebėjimą; netiria ir atsisako tirti empiriją peržengiančios antgamtės. Tačiau savo metodu – racionalistiniu įsakinėjimu gamtai – jis atskleidžia tikrąsias savo prielaidas. Sekant racionalizmo kritika – didžiausia mokslo, kaip ir bet kurio racionalisto problema – jiems nėra prieinamas tikrasis, grynasis, faktiškasis ir empirinis patyrimas, toks, koks jis yra pats sau.
Dedukcijos problema – taip pat ir mokslo problema. Praktiškai visi mokslai vystosi dedukciniu būdu iš savo pasirinktųjų pirminių prielaidų – aksiomų. Keičiant prielaidas, keičiasi ir mokslas. GEOMETRIJŲ PAVYZDYS.
3. Empiristai mėgina aiškinti pasaulį ir gyvenimą aiškindami vien tik empirinius dalykus, atmesdami dvasinę sritį. Negana to, kad lieka nepaaiškinta labai svarbi sritis, tai net ir empirinė – taip ir lieka iš esmės nepaaiškinama. Atmetę žmogaus sielą ir užsiimantys vien tik tiksliuoju ir griežtuoju mokslu empiristai galiausiai prieina prie išvados, kad viskas, kas yra žmogui prieinama – vien “tikėjimas” empiriniais sąryšiais. Klaidų nedaro laikydamiesi empirijos, bet nieko iš esmės ir nepasako – negali pateikti jokio tikro pažintinio teiginio.