ESĖ KONKURSAS
„ATEITIS PRIKLAUSO NUO MEILĖS“ K. Vojtyla
Švenčionių Z. Žemaičio gimnazija
ARŪNAS TRINKŪNAS
(4RB gimnazijos klasė)
ESĖ
„Meilė pikta tik tada, kai jos trūksta“
Konsultavo mokytojai
Rima Grigonienė
Birutė Stulgaitytė
2006 m.
„Meilė pikta tik tada, kai jos trūksta“ K. Vojtyla
Kai aš skaičiau K. Vojtylos kūrinį „Priešais juvelyro parduotuvę“, buvau priverstas susimastyti apie meilę. Dažniausiai bėgu nuo šios temos, nes ji man nesuprantama, bet dabar, dabar viską matau kitaip. Nežinau, kodėl taip yra, bet galiu drąsiai išsakyti savo mintis ir emocijas.
„Ateitis priklauso nuo meilės“… Auksiniai Karolio Vojtylos žodžiai, bet kas ta meilė? Juk šiais laikais žodis „meilė“ vartojamas visur: reklamose, dainose, ant perkamų prekių etikečių, drabužių, netgi ant sienų. Kodėl taip yra? Viskas paprasta: šiuolaikinis jaunimas nevertina tyrų jausmų, toks žodis kaip „meilė“ jiems nieko nebereiškia. K. Vojtyla rašė: „Meilė – tai ne patogumai. Apima visą žmogų. Turi atlaikyti visą jo svorį. Ir svorį viso likimo“. Bet šiuolaikinio jaunimo pasaulyje viską valdo aistra, susižavėjimas, geismas. Juokingiausia tai, kad jauni žmonės, vos trumpam susižavėję ir pavergti aistros, pradeda šaukti, kad myli. Bet ar tai meilė? Ne. Tai menkas vėjo gūsis lyginant su meile, kuri išties pavergia širdį tyrumu ir šilta šviesa, bet kai ji pajuntama ir staiga pradeda jos trūkti arba ji dingsta, tada meilę žmogaus širdyje pakeičia pyktis ir nerimas. Nesvarbu, ar tas žmogus yra paprastas, užsisvajojęs romantikas, žvelgiantis į žvaigždes ir mylintis karšta širdimi, ar tai šiuolaikinis jaunuolis, kuriam meilė tėra „trumpas sijonėlis“ ir aistra, ar tai būtų žmogus, kuris myli, bet bando tam priešintis (būna tokių), bet kuriuo atveju pyktis pradeda valdyti širdį. Kartais tai baigiasi labai tragiškai, o kartais, bet retai, sustiprina meilę, jei ji yra tikra, nes pykdamas žmogus tik kursto šį dangišką jausmą kaip vėjas kursto rusenančias žarijas.
Meilė neatsiejama nuo širdies, nes būtent joje ji gimsta, bet aš kalbu ne apie tą kumščio dydžio raumenuką, plakantį krūtinėje, mano manymu, širdis yra beribis sielos veidrodis, kurį galima skirstyti į tris dalis: tikėjimą, viltį ir, žinoma,- meilę. Sudaužius bent dvi šio veidrodžio dalis, neišvengiamai subyra ir trečia, o norint viską atkurti, reikia labai daug laiko. O žmonės turi tokią „galią“- daužyti kitų širdis, ir, deja, jie neįvertina, kokią nepataisomą žalą padaro tiems, kurie tiki jausmais, nori mylėti ir paslapčia tikisi, kad ateityje išgirs iš mylimojo lūpų panašius į šiuos „Ar sutinki drauge eiti per gyvenimą?“ K. Vojtylos žodžius.
Štai viena mergina, kuri buvo įskaudinta, nes jos meilė liko be atsako, kažkada man pasakė: “Meilė – tai tik kaukė skausmui, kuris lengviau galėtų patekti į mūsų širdis“. Taip kalba žmogus, kuris jau nebetiki tyros ir šiltos meilės egzistavimu, ir blogiausia, kad toks požiūris yra kupinas pykčio ir skausmo, o visa tai gali amžiams atšaldyti jausmus ir niekada nebeįsileisti tikrosios palaimos į savo širdęlę – meilės. Kūrinyje „Priešais juvelyro parduotuvę“ yra nepaprasta mintis: „Ar tiesa ne tai, ką labiausiai jauti?“ Juk jei žmogaus jausmas yra labai stiprus, nesvarbu, ar tai pagieža, pyktis ar meilė, žmogus bus įsitikinęs savo teisumu ir tuo vadovausis.
Šiais laikais jaunimas nebevertina didžiausios Dievo dovanos – gyvenimo, o nelaiminga arba pikta meilė, kai jos trūksta, dažniausiai būna pretekstas nutraukti savo gyvybės siūlą. Deja, bet tai tiesa. Nevykusi ir nesuvokta meilė, nors dažniau tai tebūna susižavėjimas arba aistros blykstelėjimas, stumteli jauną žmogų į savižudybę. Tai yra baisiausia, kas gali nutikti. Juk jaunas žmogus (įskaudintas ir apdegintas meilės liepsnų) nesugeba blaiviai apmąstyti šio kraupaus žingsnio tik todėl, kad visi jausmai buvo nukreipti tarsi upės srovė į vieną pusę, ir kai jausmai liko be atsako, prarandama viltis ir pasitikėjimas savimi ir pasauliu. Tada nebeieškoma atramos, kuri galėtų būti rasta tikėjime, o neriama stačia galva mirčiai į glėbį. Tokiu atveju nepagalvojama apie šeimą, draugus, artimus žmones. Gaila, bet tai yra realybė. Atrodo, viską gali atiduoti, kad tik turėtum šansą apsaugoti žmogų nuo šio beprasmiško žingsnio, deja, apsaugoti jo nepavyktų. Mylėti reikia ne akimis, o širdimi ir siela, tada meilė trunka ne akimirką, o amžinybę.