FAŠIZMAS EUROPOJE
Didžiosios krizės poveikis fašizmo atsiradimui.
Pablogėjo žmonių ekonominės gyvenimo sąlygos, o kadangi fašistai siūlė populistines idėjas, tai žmonės jais tikėjo ir balsavo. Jie norėjo pokyčių, nes buvo nusivylę. Kaip tik didžioji krizė Hitlerį padarė potencialiu ir tikru šalies šeimininku. Tačiau net ši krizė nebūtų davusi fašizmui nei tos jėgos, nei įtakos, jei ji nebūtų tokį judėjimą atvedusi į valdžią Vokietijoje. Didžiausias nacizmo laimėjimas buvo tas, kad jis likvidavo didžiąją krizę daug efektyviau negu kuri kita vyriausybė.
Fašistai įtakingų monopolijų remiami, ekonominės krizės sąlygomis, jie 1933 laimėjo valdžią.
Fašizmo atsiradimo prielaidos.
Radikalių dešiniųjų iškilimas po Pirmojo Pasaulinio karo, be abejo, buvo atsakas į pavojų, kurį kėlė socialinė revoliucija ir darbininkų klasės valdžia apskritai, o Spalio revoliucija bei leninizmas – konkrečiai. Teiginį reikia papildyti dviem išlygom. Pirma, nepakankamai įvertinamas Pirmojo pasaulinio karo poveikis svarbiam daugiausia iš viduriniųjų ir žemesnių klasių kilusių nacionalistiškai nusiteikusių kareivių ir jaunų žmonių sluoksniui. Vadinamiesiems frontininkams lemta suvaidinti svarbiausią vaidmenį radikalių dešiniųjų judėjimų mitologijoje ir sudaryti esminę pirmų ultranacionalistinių stiprios rankos dalinių grupę. Pirmasis pasaulinis karas – tai pasaulio gyvulinimo mašina, ir tokie žmonės džiūgavo galėdami išlieti paslėptą savo gyvuliškumą. Antra išlyga yra ta, kad atsakomasis dešiniųjų smūgis skirtas ne bolševizmui, o visiems judėjimams, ypač organizuotai darbininkų klasei, kuri grasino esamai visuomenės tvarkai ar kurią galima apkaltinti jos griovimu. Tą grėsmę kėlė ne socialistinės darbininkų partijos, kurių vadovai buvo nuosaikūs, bet staigus darbininkų klasės galios, pasitikėjimo savimi ir radikalizmo didėjimas, senosioms socialistų partijoms suteikęs naujos politinės jėgos ir faktiškai jas padaręs būtinais liberalių valstybių ramsčiais. Reikia pasakyti kodėl atsakomasis dešiniųjų smūgis po Pirmojo pasaulinio karo didžiausių pergalių pasiekė fašizmo pavidalu. Ekstremistiniai ultradešiniųjų judėjimai gyvavo ir iki 1914 metų. Jie idealizavo karą ir smurtą, buvo isteriškai nacionalistiniai, netolerantiški ir ksenofobiški, linkę į „stiprios rankos“ politiką, aistringai antiliberalūs, antidemokratiški, antisocialistiniai ir antiracionalūs, svajojo apie kraują ir purvą, apie grįžimą prie vertybių, kurios modernumui darytų ardomąjį poveikį. Tie judėjimai turėjo tam tikros politinės įtakos tarp dešiniųjų ir kai kuriuose intelektualų sluoksniuose, bet niekur jie nedominavo ir nieko nekontroliavo.
Geriausias sąlygas beprotiškų ultradešiniųjų triumfui turėjo senos valstybės, kurių valdymo mechanizmai jau nepajėgė veikti, kuriose gyveno daugybė nusivylusių, dezorientuotų ir nepatenkintų piliečių, nebežinančių, kuo pasitikėti, kuriose veikė stiprūs socialistiniai judėjimai, kurie galėjo, ar bent atrodė, kad jie gali sukelti socialinę revoliuciją, nors faktiškai ir nepajėgė to padaryti, ir tose šalyse, kur nacionalinio nepasitenkinimo judėjimas nekreiptas prieš 1918-1920 metų taikos sutartis. Tokios tad buvo sąlygos, kuriomis bejėgiškos senos valdančios viršūnės ketino prašyti pagalbos iš ultraradikalų, o tą padarė Italijos liberalai, kreipęsi į Musolinio fašistus 1920-1922, o Vokietijos konservatoriai – į Hitlerio nacionalsocialistus 1932-1933 metais. Kartu tos sąlygos radikalių dešiniųjų judėjimus pavertė galingomis organizuotomis, kartais net uniformuotomis paramilitarinėmis jėgomis arba kaip Vokietijoje didžiosios krizės metu gausiomis rinkėjų armijomis. Abiem atvejais fašizmas atėjo į valdžią dėl nuolaidaus seno režimo ar net (kaip Italijoje) jo iniciatyva, kitaip sakant, „konstituciniu“ būdu.
Pagrindinės idėjos