gyveno tarp 460 ir 470 metų. Abderuose mokėsi pas Leukipą; paskui lavinosi
ilgose kelionėse. Ramus ir pasišventęs mokslui jis gyveno gimtajame mieste
atokiai nuo viešo ir judraus gyvenimo, kokį gyveno Atėnuose jo amžininkai
filosofai sofistai. Sakoma, kad jis buvo atvykęs į Atėnus, bet nebuvo ten
pripažintas. Apie jo budą senoveje kalbėta prieštaringai: matyt, jo būta
linksmo, nes buvo vadinamas “besijuokiančiu filosofu”. Jis buvo žymus
mokslininkas su milžinišku žinių bagažu. Tiberijaus laikais šešias-dešimt
jo veikalų Trasilas buvo sugrupavęs į penkiolika tetralogijų. Visi tie
veikalai dingo. Tarp jų būta etikos raštų, visatos teorijos, traktatų apie
planetas, apie gamtą, apie žmogaus prigimtį, apie sielą, apie figūras, apie
spalvas, apie vaizdus, buvo loginis traktatas arba kanonas, veikalas apie
garsus, apie ugnį, apie gemalus, apie akmenis, geometrijos ir aritmetikos
traktatų, astronomimijos, ura-nografijos, geografijos darbų, rašinių apie
ritmus ir harmoniją, apie poeziją, apie posakių grožį, apie skambius ir
neskambius posakius, gramatikos raštų, tarp jų apie veiksmažodžius,
technikos, medicinos, agronomijos, gyvulininkystės, strategijos traktatų.
Kai kuriomis iš tų temų Demokritas, matyt, rašė pirmasis. Jis buvo ypač
visapusiškas mokslininkas; vėliau jau prasidėjo mokslų specializacija, ypač
filosofijos atsiskyrimas nuo specialių mokslinių tyrinėjimų. Iš Demokrito
darbų matyti, kad jo
mąstysena buvo konkreti ir aiški, kad jis visada pasirinkdavo pačią
paprasčiausią ir natūraliausią teoriją.
Demokrito veikalus žinojęs Ciceronas laikė jį vienu didžiausių filosofų,
prilygstančių Platonui. Toks Demokrito vertinimas pasikeitė tik senovės
laikų pabaigoje, kai imperatorių laikais suklestėjo religinė sąmonė. Tada
filosofinėje aplinkoje, ypač tarp neopitagorininkų ir neoplatoninkų, imta
manyti, kad tikroji graikų filosofija buvo tik idealistinė ir kad ji išugdė
tik tris didelius mąstytojus: Pitagorą, Platoną ir Aristotelį. Tokią
pažiūrą senovės laikų pabaiga paliko viduramžiams ir krikščioniškajai
filosofijai. Tada nėra ko stebėtis, kad smerkiami ir peikiami Demokrito
veikalai dingo. O jei jie ir vėliau darė įtaką, tai tik netie-siogiai, per
jam ištikimų epikūrininkų raštus.
Koks jis buvo, aišku yra ir iš jo raštų. Trasilas sako, kad jis, tur būt
buvo pitagoriečių pasekėjas, mat, jis prisimena patį Pitagorą, žavėdamasis
juo jo vardu pavadintame kūrinyje. Atrodo, kad Demokritas viską paėmė iš
Pitagoro ir būtų tapęs jo mokiniu, jei nebūtų prieštaravęs laikas. Glaukas
iš Regijo, gyvenęs su Demokritu tuo pačiu metu, tvirtina, kad jis bent
klausė kažkurio pitagoriečio, o Apolodoras iš Kiziko nurodo, kad jis
bendravo su Filolaju. An-tistenas teigia, kad jis užsiiminėjo visokeriopu
šmėklų tyrinėjimu, kai kada nusišalindamas ir pra-leisdamas laiką kapinėse.
Sako, kad gįžęs iš tolimų kelionių Demokritas gyvenęs labai kukliai, nes
buvo išeikvojęs visą turtą; nusigyvenusį maitino jį brolis Damasas. Bet,
išpranašavęs kažką iš būsimų įvykių, įsigijo gerą vardą ir po to daugumos
buvo garbinamas kaip dievo įkvėptas žmogus.
Demetrijas “Homonimuose” ir Antistenas “Pasi-keitimuose” rašė, kad
demokritas buvo nukeliavęs į Egiptą mokytis pas žynius geometrijos ir pas
chal-dėjus į Persidą, ir net prie Raudonosios jūros. Kai kurie sako, kad
jis bendravo su gimnosofistais (indų asketais filosofais) Indijoje ir buvo
nuvykęs į Etiopiją. Būdamas trečias brolis, jis pasidalino turtą: dauguma
tvirtina jį pasirinkus mažesnę turto dalį, kurią sudarė pinigai, o pinigų
jam reikėjo kel-ionėms. Jo broliai tai buvo gudriai numatę.
ATOMIZMO KŪRĖJAI. Atomizmo sistema atsirado dviejų žmonių dėka. Saunku
rasti ribą tarp jųdviejų nuopelnų: Demokritas buvo Leukipo mokinys, bet
galinga mokinio figūra užgožė mokytoją ir sistemos pradininką. Atomistinės
teori-jos pamatai, svarbiausios jos sąvokos ir tezės, atrodo, bus sukurtos
Leukipo; tačiau Demokritas, matyt, bus sukūręs teoriją ir susiejęs ją su
patirtimi. Leukipas buvo Empedoklio ir Anaksagaro amži-ninkas; pirmasis
atomizmas buvo tų pačių laikų reiškinys kaip ir pastarųjų teorijos. Jis
turėjo būti daug senesnis už Demokrito teoriją. Demokrito veikla jau
priklausė Atėnų humanizmo ir sofistikos laikotarpiui. Todėl jis galėjo
atsižvelgti į naujus interesus ir pasinaudoti naujomis pažiūromis; jo