Filosofija ir menas (visuma ir grožis)
Menas yra laisvas ir komunikatyvus.
Skiriama poezija, muzika, vaizduojamasis (architektūra, skulptūra, tapyba) ir vaidybinis (teatras, filmas, šokis) menai. Meno kūrinys – turinio ir medžiagos (išraiškos) vienovė. Mene dvasingumas pasireiškia per juslumą.
T.Akvinietis: “Gražu yra tas, kas pamačius patinka”,
I.Kantas: “…aš suvokiu objektą ir sprendžiu apie jį, jausdamas malonumą” (visuotinis malonumo pobūdis).
F.Šilerio žodžiais: grožis yra tarp kilnumo ir juslinio žavesio. F.Grillparzeris pabrėžia begalinį visumos jausmą, išgyvenant grožį. Menas yra universalus ir istoriškas. T.Akvinietis įžvelgia menininko kaip kūrėjo atvirumą Dievui (dieviškasis tvėrimo menas). Menas – tai “kuriantis tiesos patvirtinimas kūrinyje” (M.Heidegeris), “būties į-vaizdinimas” (H.G.Gadameris), “laisvas žmogaus protingumas” (G.Hėgelis).
Meno, kaip religijos bei filosofijos funkcijos: egzistencijos nuskaidrinimas, orientavimasis pasaulyje ir transcendavimas.
Menas lieka juslumo terpėje, o filosofija iš juslinės patirties eina į proto, sąvokos, mokslinės refleksijos terpę.
Platono “Valstybės” 10-ojoje knygoje Glaukonas klausia Sokrato apie poeziją, ar galima poetus įsileisti į filosofų valstybę. Menininkas kuria tik atvaizdų atvaizdus – toks atsakymas. Tačiau Platonas mitu (pasaka) apie idėjas neigia meną. O pačioje idėjų pasaulio piramidės viršūnėje atsiranda “Grožis”- juslinis fenomenas. Veikale “Timajas” Platonas pripažįsta, kad juslinio pasaulio daiktų grožis yra aukščiausios būties švytėjimo vieta . Platono filosofinėje erdvėje menas ir filosofija susitaikė.
M.Heidegeris meną ir filosofiją laiko dvyniais, kalbančiais apie tą patį skirtingomis kalbomis.
Paveikslo rėmas – išskiriantis iš kasdienybės žiūros. Menininkas rodo nekasdienę, neutralią naudos atžvilgiu daikto pusę; per gelmę, pastebėta daikto paviršiuje anapus kultūros, švysteli transcendencijos branduolys. Aiškią formą turintis juslinis esinys parodo savo gamtiškumą. Čia prasideda filosofo ir menininko kelias. Mene (tiesa) ir filosofijoje (grožis) transcendencija pasirodo netiesiogiai per fenomeną. Filosofo laikysena – matantis mąstymas, menininko – mąstantis matymas.
Poezija iš kasdienės vartosenos išplėšia tą patį žodį, jo neišranda, tik atranda gelmėje, suriša su “nekaltu” daiktu. Menas apskritai atranda, išradimas jį iškreipia. Taip yra ir filosofiniuose tekstuose.
Muzika ir kasdienybės perspėjančią funkciją atliekančių garsų išskiria “švarų”, tobulą garsą, įlieja jį į tobulą formą – rėmus juslinei medžiagai.
Kaip filosofija santykiauja su sofistika, taip menas su kiču.
Meno ir filosofijos panašumai:
• teorinė žiūra,
• estetika,
• pradžia ir pabaiga – pirmapradės būties sūkurys,
• transcendencijos fenomenas kaip juslinis esinys,
• išplėšia žmogų iš kasdienybės pastato prieš transcendencijos paslaptį.
Skirtumai:
• filosofijos kalba – sąvoka, grožis transformuojamas į tiesą, menas kuria transcendencijos fenomeną,
• menininkas parodo aukščiausios būties tikrovę, filosofas ją paverčia reikalavimu.
• filosofui grožis – nuoroda saugoti būtį nuo chaoso, gėrį nuo blogio. Tai grožio sargyba, intuityvios suvokties aiškinimas sąvoka,
• menas betarpiškas būties ir kasdienybės atžvilgiu, filosofija meno kūrinį apmąsto esinijos kontekste.
Filosofija ir ideologija (scientizmas, empirizmas, žinojimo sociologija)
Scientizmas (tikėjimas tiksliųjų ir gamtos mokslų autoritetu) ir empirizmas (vienintelis pažinimo šaltinis – juslinis patyrimas) yra pozityvizmo žymės. XX a. iš pozityvizmo išaugo neopozityvizmas ir kritinis racionalizmas. Kritinis racionalizmas ideologijos kritiką kreipia prieš pretenzija į totalumą, mėgina demaskuoti tiek marksizmą, tiek religijas kaip ideologijas. K.Poperis siūlo atviros visuomenės modelį, kuri mokosi iš klaidų ir remiasi mokslinėmis darbinėmis hipotezėmis. Tiek marksistai, remdamiesi savo “pažangia proletarine sąmone”, tiek kritiniai racionalistai – scientistai kovoja vieni prieš kitus, laikydami savo ideologiją filosofija, o priešininkus ideologais.