Volteras
1694-1778
Volteras – iškiliausias prancūziškosios Švietimo epochos atstovas. Šis notaro sūnus įgijo puikų išsilavinimą Luji le Grano jėzuitų koledže. Už karaliaus dvarą bei režimą kritikavusius raštus Volteras 1716m. buvo įkalintas Bastilijoje, o vėliau ištremtas į Prancūziją. Po sėkmingos jo tragedijos „Edipas“ premjeros (1719m.) tapo mėgstamu rūmų poetu; iš pradžių mėgavosi karaliaus malone, bet vėl kilę nesutarimai privertė emigruoti į Angliją. Ten pažino Šekspyrą, Miltoną. Grįžęs 1729m. iš Anglijos išleidžia keletą veikalų. Didelio pasisekimo susilaukia „Zairos“ tragedija ir skandalo – „Filosofiškieji laiškai“ dėl aiškios tendencijos prieš religiją. 1733m. dešimčiai metų pasitraukia į Lotaringiją, kur parašė reikšmingiausius savo filosofijos, istorijos bei kultūros istorijos veikalus. Jis priklauso literatūros ir visuomenės kultūros istorijai, tačiau minėtinas ir filosofijos istorijoje. Volteras nebuvo profesionaliai išsimokslinęs filosofas; jis veikiau buvo publicistas, turėjęs filosofinių polinkių ir mėgęs kiek supaprastintai, prieinamu būdu ir gana paviršutiniškai filosofuoti. Savo filosofiniais traktatais jis siekė to paties tikslo kaip ir grožiniais kūriniais: kovoti su tamsa ir skriauda. Jis skelbė gamtotyros kultą ir pats iki senatvės gilino savo gamtamokslines žinias; tačiau jo filosofijos kryptį lėmė ne mokslas, o visuomenės reikmių pajauta; prie tų reikmių jis derino savąjį požiūrį į pasaulį. Volteras buvo aistringas kovotojas už išmintį, žmogaus teises bei religinę toleranciją. Jo publicistinio bei politinio angažavimosi dėka Švietimo idėjos tapo itin veiksmingos. Filosofijoje jis, kaip ir daugelis jo amžininkų, pasisavino angliškosios mąstysenos elementus. „Angliškuosiuose laiškuose“ Volteras giria anglų politikos ir filosofijos pažangumą.
Voltero mąstysena lygiuojasi i Loką, o dar labiau Niutoną. Jais remdamasis, Volteras paskelbia karą dogmatizmui; jis kovoja už žmogaus laisvę. Turėdamas prieš akis tuos du empiristinės pakraipos anglų mąstytojus, Volteras kovoja su prietarais, ypač su racionalistinės filosofijos prietarais.
Kritinę nuostatą bet kokios metafizikos atžvilgiu Volteras trumpai nusako: „Beveik kiekvieno metafizikai skirtų knygų skyriaus gale turėtume parašyti dvi raides N.L., non liquet, neaišku.“
Ypač griežtai Volteras puola religijų dogmatiškumą, įžvelgdamas jame prievartą, persekiojimus ir neteisybę gimdančios netolerancijos šaknis. Didžiumą istoriškai susiformavusių religijų Volteras vertina kaip prietarus, kuriuos būtina išsklaidyti protu pagrįstos ir moralę ugdančios religijos vardan. „Kad Dievas yra, matyti iš kūrinijos tačiau jo atributai lieka nepažinti“.
Religijos filosofijoje Apšvietai, išsižadėjusiai teizmo, liko du keliai: ateizmas ir deizmas. Volteras pasuko antruoju: jis buvo tipiškas deistas. Voltero manymu, Dievo buvimą galima įrodyti, ir pats šiam reikalui pasitelkė kosmologiniam įrodymui artimą, bet labiau antropomorfizuotą būdą; lygindamas pasaulį su laikrodžiu jis rašė: „Neįsivaizduoju, kaip tasai laikrodis galėtų egzistuoti, jei nebūtų laikrodininko“. Pasak jo, jeigu pasaulis turi prasmę, turi egzistuoti Dievas, kuris vykdo teisingumą; turėdamas tai omeny teigė: „Jeigu Dievo nebūtų, reikėtų Jį išgalvoti, tačiau visa gamta mums šaukia, kad jis yra“. Tačiau, jo požiūriu, protas tik konstatuoja Dievo buvimą, bet nieko nesako apie Jo prigimtį, tad visus teologų išvedžiojimus šiuo atžvilgiu laikė beviltiškais. Nesuderinami esą netgi du svarbiausi Dievui priskiriami atributai – visagalybė ir gerumas: jeigu Dievas gali, bet nenori padaryti žemėje žmogų laimingą, Jis nėra geras, o jeigu nori, bet negali, – nėra visagalis.