Atitvarų šiluminės savybės
Mes visi dažnai skundžiamės žema gyvenamųjų namų temperatūra, bet labai retai susimąstome, ką galime padaryti, kad gyventume šilčiau.
Gana nesunkiai galime apskaičiuoti kiek šilumos mes netenkame ir ko reikia, norint sumažinti nuostolius maksimaliai.
Skaičiavimams paimkime standartinį kambarį daugiabučiame blokiniame name.
Jei lauko temperatūra –5 C, o vidaus temperatūra 17C, tai išeinantis iš patalpos per atitvaras šilumos srautas lygus daugiau kaip 645 W, visa iš kambario išeinanti šiluma lygi 709 W. Per sieną išeinantis šilumos srautas lygus 123 W, t. y. 17,5 % viso išeinančio šilumos srauto.
Taip pat galime apskaičiuoti kokį plotą turi užimti radiatoriai. Jei siena visiškai sandari, radiatorių temperatūra – 70 C, o atidavimo koeficientas 8, tai radiatoriaus šildymo paviršius – 1,38 kv. m. Taigi visiškai apšiltinus sieną, radiatoriaus paviršius galėtų sumažėti 0,29 kv. m. arba 17,4 %.
Tad norint sumažinti radiatorių paviršių turime kiek galima labiau sieną apšiltinti. Jei sieną padengtume 5 cm storio putų polistirolo plokšte, tai šilumos srautas iš patalpos sumažėtų 75,625 W, arba 10,65 %. Jei už radiatoriaus dar pritvirtintume reflektorių, šilumos atidavimo koeficientas padidėtų iki 11, o tai leistų dar sumažinti radiatoriaus šildymo paviršių.
Iš viso radiatoriaus šildymo paviršius, panaudojus 5 cm putų polistirolo plokštę ir reflektorių gali sumažėti 0,59 kv. m. arba 35,33 %.
Šis pavyzdys puikiai parodo, jog naudojant šilumos taupymo priemones galima sutaupyti daug energijos.
Vakarų Europos šalyse ir kitur seniau statytų namų sienos ir kitos atitvarinės konstrukcijos jau apie 20 metų sėkmingai papildomai apšiltinamos, padidinant jų šiluminė varžą.
Papildomai šiltinti sienas teko dėl energetinės krizės, kilusios Vakarų Europoje ir Amerikos šalyse. Tam parengtos ir įgyvendintos kuro (energijos) taupaus naudojimo programos, kuriose svarbią vietą užėmė energijos sąnaudų mažinimas statyboje ir eksplotuojant pastatus. Tos programos sėkmingai realizuotos ir vykdomos toliau.
Lietuvoje energetinė krizė prasidėjo 1990 metais. Anksčiau Lietuvoje, kaip ir visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje, kuras buvo pigus, todėl veikę įstatymai bei statybos normos neskatino taupyti kuro.
Šiuo metu situacija yra kardinaliai pasikeitusi. Esame priversti taupyti kurą, nors norime, kad temperatūra namuose nesumažėtų.
Pirmiausia turime stengtis, kad kuo mažiau šilumos prarastume per atitvaras, jau nekalbant apie plyšius. Tai padaryti tikrai nelengva, ypač daugiabučiuose namuose, kur atitvaros keliskart atsilieka nuo Pasaulinių standartų. Kad atitvaros atitiktų standartus, jos turi būti sunkiai įsivaizduojamo storio. Štai betoninė siena turėtų būti daugiau kaip 5,5 metro, mūrinės beveik 2 metrų. Atitvaroms labiausiai tiktų putų polistirolas, ar mineralinė vata, kurių tereiktų atitinkamai 15 ir 21 centimetrų.
Gyvenamųjų namų projektuotojų ir statybininkų tikslas – sudaryti namuose būtinas žmogaus gyvenimui, darbui ir poilsiui sąlygas, kurias praktiškai galima apibrėžti šiais oro parametrais: vidaus oro temperatūra – 12-24 C, vidaus oro santykinė drėgmė – 45-65 %, patalpų oro kaita _30 kub. metrų oro per valandą vienam žmogui.
Apšiltinimas bus sėkmingas, jei teisingai bus projektuojami pastatų atitvaros -sienos, stogai (denginiai), angos, grindys virš rūsių arba grunto, važiavimo angos pastatuose. Jei apšiltinimas nebuvo įrengtas visiškai gerai, stenkimės kuo labiau sumažinti šilumos nuostolius.
Pirmasis būdas siekiant apšiltinti sienas – apdailai naudojant tinką. Tinkas ant izoliacinės medžiagos sluoksnio turi būti armuojamas, nes kitaip jis nesilaikys ir suplešės. Plieniniai armuojantys tinklai turi būti apsaugoti nuo korozijos, todėl tinko sluoksnio storis turi būti ne mažesnis kaip 3 cm. Tokio storio gerai uždėtas cementinis tinkas apsaugo plieninę armatūrą nuo korozijos. Jei izoliaciniame sluoksnyje yra koroziją skatinančių medžiagų, armatūrą reikia papildomai apsaugoti. Jei šiluminei izoliacijai yra panaudotas putų polistirolas, o ne mineralinės vatos plokštės, tai problemų dėl mineralinių detalių apsaugos yra mažiau.