IGNALINOS ATOMINEI ELEKTRINEI 20 METŲ
Saulius Kutas
Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos viršininkas
Algirdo Kavaliausko knygoje „Visaginas“ perskaičiau, kad Visagino miesto teritorija ir jo apylinkės buvo nuo seniausių laikų gyvenamas kraštas. Tai patvirtina spausdinama Dūkštelių piliakalnio prie Senojo Dūkšto nuotrauka. Toliau rašoma, kad Visagino ežero apylinkėse žmonių gyventa ir VII-IX a., kad į šiaurę nuo Visagino būta nedidelio Sedulinos dvaro, Lietuvą valdant dar Žygimantui Senajam, o žemaičiai kilmingo bajoro Visagino vardą minėjo jau 1416 m. skunde Romos Kurijai.
Tokia istorijos atmintis. Štai iš kur vardai, atsiradę Lietuvos miestų sąraše ir Visagino žemėlapyje taip neseniai. Keliolika šimtmečių ir 20 metų – atrodytų nesuderinamai dalykai, tačiau manau, kad ir čia galima įžvelgti raidos vientisumą. Juk geologinių struktūrų susiformavimo požiūriu tie keliolika šimtmečių tėra nedidelė geologinio periodo dalis, tačiau 20 metų visos energetikos raidoje – jau pastebimas etapas, o branduolinėje energetikoje gali būti laikomi ištisa era.
Lietuva buvo trisdešimt pirmoji pasaulio valstybė, pradėjusi naudoti atominėje elektrinėje pagamintą elektros energiją. Ignalinos atominė elektrinė pradėjo veikti praslinkus vos 30 metų nuo pirmosios atominės elektrinės pastatymo. Ji eksploatavo tuo metu pasaulyje galingiausius 1500 MW reaktorius, pagaliau kelis metus Lietuva pagal elektros energijos, pagamintos atominėse elektrinėse, dalį visos elektros energijos balanse buvo pirmoji pasaulyje. Taigi, simboliškai bandant įvertinti Lietuvos atominės energetikos vietą pasaulyje, „Dūkštelių“ piliakalnis būtų ne toks jau mažas.
Per dvidešimt metų IAE pergyveno nemažai alinančio darbo mėnesių, džiugių akimirkų, skausmingų permąstymų, staigių pokyčių, ne visiems suprantamų sprendimų… Bet visa tai galėtų vainikuoti gilus supratimas, jog Ignalinos atominė elektrinė Lietuvos energetikos istorijoje nebus pamiršta ne tik dėl to, kad buvo pirmoji tokio tipo elektrinė, bet ir todėl, kad dešimtis metų jos tiekiama elektros energija buvo Lietuvos elektros energetikos pagrindas.
Džiaugdamasis gerais darbo rezultatais, vis tik norėčiau pabrėžti, kad branduolinė energetika kelia daug specifinių reikalavimų, kurių šalis, turinti atominę elektrinę, neturėtų niekada pamiršti. Branduolinė technologija yra viena iš pačių sudėtingiausių ir pažangiausių technologijų, netrukus pradėsime praktiškai naudoti naujos kartos reaktorius. Tačiau tai buvo ir liks potencialiai pavojingas energijos gamybos būdas. Branduolinės saugos kultūra – tai visų dalyvaujančių šiame procese žmonių ir organizacijų giliai įsisavinta samprata, kad saugos užtikrinimui būtina skirti dėmesį, adekvatų galimoms branduolinės avarijos ar sutrikimo pasekmėms. Todėl neužmirštame ir, tikiuosi, neužmiršime pasaulyje įvykusių avarijų atominėse elektrinėse, kad branduolinės saugos užtikrinimas yra būtina branduolinės energetikos plėtros sąlyga.
Atominę elektrinę sunku saugiai eksploatuoti, jei nėra atitinkamos infrastruktūros: personalo, mokslinės-techninės paramos, techninio aprūpinimo. Šalyje turi veikti branduolinės saugos reguliavimo sistema, turi būti nustatyti saugos užtikrinimo reikalavimai, taikomi pažangiausi branduolinės saugos standartai. Dalyvaujančių institucijų funkcijos reguliuojant branduolinės energetikos saugą, turi būti aiškiai apibrėžtos, nustatytos ir taikomos teisinės sankcijos už reikalavimų pažeidimą.