Nesvetingoji Venera
Venera, kaip ir Merkurijus, atsiskleidė mums per paskutiniuosius 40 metų. Ilgą laiką mes nežinojome nei atmosferos slėgio planetos paviršiuje, nei jos radiuso. Astronominiai stebėjimai davė tik debesų sluoksnio, supančio planetą, radiusą.
Aušrinė, Vakarinė, Saulės sistemos planeta, antra pagal nuotolį nuo Saulės. Artimiausia Žemei vidinė planeta. Trečias pagal spindesį (po Saulės ir Mėnulio) dangaus objektas; didžiausias spindesys yra -4.1 ryškio, didžiausias kampinis skersmuo 20″. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 35 km/s vid. greičiu . Apie ašį sukasi labai lėtai ir priešinga kryptimi, negu kitos planetos. Nutolsta nuo Saulės dangaus skliaute ne didesniu kaip 48 kampu, dėl to matoma tik kurį laiką prieš Saulei patekant (Aušrinė) arba Saulei nusileidus (Vakarinė). Venera turi labai tankią ir stipriai Saulės šviesą atspindinčią atmosferą, kuri susideda iš anglies dioksido (~96%), azoto (~3.5%), sieros dioksido (0.015%), argono (0.015%), helio (0.01%), kitų dujų. Veneros paviršiaus nesimato, nes jos atmosferoje 50-70 km aukštyje yra trys debesų sluoksniai. Debesis sudaro 2-3 µm dydžio sieros rūgšties lašeliai ir 5-8 µm dydžio geležies chlorido kristalai. Prie Veneros paviršiaus vid. slėgis 9 MPa (~90 kartų didesnis negu prie Žemės paviršiaus), temperatūra ~730 K. Tokią aukštą Veneros temperatūrą lemia šiltnamio reiškinys, kurį sukelia tanki Veneros atmosfera ir didelis anglies dioksido kiekis. Veneros paviršiuje išsiskiria kalnuotos sritys (~8% ploto) ir žemumos (~27% ploto). Likusį plotą užima kalvotos lygumos. Aukščiausios plokštikalnės yra Afroditės žemė, Ištarės žemė, Alfa ir Beta sritys. Aukščiausias kalnas yra 12 km aukščio vulkanas Ištarės žemės Maksvelo kalnyne. Nemaža smūginių kraterių. Vėjų greitis prie paviršiaus ~1 m/s, atmosferoje 60-70 km aukštyje, pastoviai pučia r. vėjas, kurio vid. greitis 100 m/s. Veneros magnetinis laukas labai silpnas (10-4 Žemės magn. lauko stiprumo). Pasak Veneros sandaros teorinių modelių Venera turi ~2800 km spindulio branduolį, ~3200 km storio silikatų mantiją ir ~16 km storio bazaltų plutą. Tankis planetos centre ~14 g/cm3, temperatūra 4670 K. Palydovų Venera neturi.
Žemės kaimynės Veneros vidutinis nuotolis nuo Saulės 108 mln. km (Žemės – 150 mln. km). Iš visų planetų Veneros orbita mažiausiai skiriasi nuo apskritiminės, todėl jos nuotolis nuo Saulės kinta labai mažai. Saulę Venera apskrieja per 225 Žemės paras. Žemės stebėtojui dangaus skliaute Venera nuo Saulės nenutolsta toliau negu 48°, todėl ji matoma arba vakarais (Vakarine žvaigždė) arba rytais (Aušrinė žvaigždė). Planeta labai gerai atspindi Saulės spindulius. Už Venerą stipriau spindi tik Saulė ir Mėnulis, kartais ją galima įžiūrėti ir dieną! Neveltui senovės žmonės davė jai gražuolės romėnų meilės deivės Veneros vardą.
Jeigu Žemės ir Veneros orbitų plokštumos sutaptų, kiekvieną kartą prasilenkdami matytume Venerą kaip juodą taškelį, slenkantį žėrinčiu Saulės disku. Iš tikrųjų tarp šių plokštumų yra 3,4° kampas, ir tokie sutapimai (tranzitai) pasitaiko retai. Per laikotarpį po teleskopo išradimo (1610 m.) buvo tik 6 Veneros tranzitai, paskutinieji iš jų — 1874 m. ir 1882 m. ir 2004 m. birželio 8 d. Artimiausiais tranzitas įvyks 2012 m. birželio 6 d.
Pro teleskopą Veneroje praktiškai nieko nematyti, nebent labai neaiškios ūkanotos dėmės jos atmosferoje. Debesų sluoksnis toks storas, kad niekados nesusidaro properšų, pro kurias pasimatytų paviršius. Debesų šydą gali įveikti tik radijo bangos, todėl radiolokacija tapo vienu svarbiausiu Veneros tyrimo metodu. Kita vertus, tirti tai, kas yra žemiau debesų gaubto, padeda nuleidžiamieji erdvėlaiviai.
Kieto Veneros paviršiaus spindulys lygus 6052 km. Jos sukimosi ašis beveik statmena orbitos plokštumai. Apie savo ašį Venera sukasi labai lėtai: kartą apsisuka per 243 žemiškas paras. Dar viena keistenybė – Venera sukasi priešinga kryptimi negu dauguma planetų, t. y. iš rytų į vakarus. Sukimosi apie ašį ir skriejimo aplink Saulę periodų derinyje išeina, jog para Veneroje lygi 117 Žemės parų.
Pagal masę (0,82 Žemės masės), skersmenį (12104 km) ir vidutinį tankį (5250 kg/m3) Venera labai panaši į Žemę. Taigi reikia manyti, kad ir šių planetų gelmės yra panašios. Kadangi Veneros vidutinis tankis šiek tiek mažesnis už Žemės, tai jos skystas metalinis branduolys turi būti mažesnis, o silikatų mantija storesnė. Mantiją gaubia uolienų pluta. Tačiau Veneroje neaptikta magnetinio lauko. Galbūt Venera dabar yra magnetinio lauko polių kaitos laikotarpio viduryje, o tada laukas bus smarkiai susilpnėjęs? Dar vienas Veneros skirtumas nuo Žemės – gamtinių palydovų neturėjimas.
Pagal radiolokatorių, įrengtų dirbtiniuose Veneros palydovuose duomenis sudaryti gana detalūs Veneros paviršiaus reljefo žemėlapiai, juose jau matyti 100-200 m dydžio dariniai. Apskritai Veneros paviršius yra gana plokščias. Didžiąją jo dalį sudaro kalvotos lygumos. Jose matyti tūkstančiai vulkaninių kupolų ir vulkanų kūgių, pasižyminčių labai nuolaidžiais šlaitais. Dažnai vulkano viršūnėje žiojėja apiręs krateris. Tarp vulkaninių formų gausu smūginių kraterių. Didžiausio jų skersmuo 275 km.
Šio kraterio, kaip ir kai kurių kitų, dugnas užlietas lavos. Dėl to ir dėl atmosferinės erozijos (vėjas ir jo nešama smulki medžiaga) Veneros smūginiai krateriai yra lėkšti, negilūs. Mažesnių kaip 6 km kraterių nėra, nes palyginti maži meteoriniai kūnai spėja išgaruoti tankioje atmosferoje ir nepasiekia paviršiaus.