Radijo imtuvas
Aparatas, priimantis bet kokią radijo bangos perduodamą informaciją: garsinę, vaizdinę, (pvz. televizijoje), tokią, kuri transformuojama į kitos rūšies signalus (pvz. radiolokacijoje ir kitur).
Radijo imtuvas sudarytas iš:
Virpesių kontūro
Reikiamo siųstuvo aukšto dažnio virpesiams išskirti
Stiprintuvų stiprinti žemo ir aukšto dažnio virpesiams
Detektoriaus
Elektroakustinio įtaiso
Antenos
Svarbiausios savybės:
Jautrumas – gebėjimas priimti silpnus signalus
Selektyvumas – gebėjimas išskirti vieno siųstuvo signalą iš kitų siųstuvų singalų
Stabilumas – gebėjimas perduodamą informaciją ilgesnį laiką be operatoriaus įsikišimo.
Pagal funkcinę struktūrą būna tiesioginio veikimo imtuvai ir superheterodininiai radijo imtuvai.
Pirmąjį radijo imtuvą 1895 metais sukūrė rusų mokslininkas A.Popovas. Jį tobulinant, pereita prie detektorinio imtuvo. XX a. 3-čiojo dešimtmečio pradžioje žymiai pagerėjo radijo imtuvo savybės, nes buvo pradėtos naudoti elektromagnetinės lempos, tačiau jos pasižymėjo nestabilumu ir dideliais signalų iškraipymais todėl ilgainiui praktikoje pasiliko paprastasis, tiesioginio veikimo imtuvas. 4-dešimtmetyje ji pakeitė sudėtingesnis, tačiau ir geresnis superheterodinis radijo imtuvas. 6-dešimtmetyje radijo imtuvų elektronines lempas imta keisti tranzistoriais, o 8-dešimtmetyje tranzistorius – integralinėmis lempomis.