Vilniaus Antano Vienuolio pagrindinė mokykla
Inkai
Parengė:
7m klasės mokinė
Ieva Narbutaitė
Vilnius 2006
Inkai
Inkų valstybė egzistavo Pietų Amerikoje nuo 1437 iki 1572 m. Šiuo laikotarpiu prie inkų valstybės buvo prijungta (užkariavimais arba taikios asimiliacijos būdu) didelė žemyno vakarų dalis Andų kalnuose. 1533 m. ispanų konkistadoro Francisco Pizarro (Fransisko Pisaro) įsakymu nužudžius valdovą Ataualpą (Atahualpa), prasidėjo inkų pasipriešinimas, trukęs iki 1572 m., o po to – ispanų dominavimas.
Oficiali valstybės kalba buvo kečua kalba, tačiau buvo vartojamos ir daugybė vietinių kalbų. Visoje valstybėje buvo diegiamas inkų dievų garbinimas, iš kurių svarbiausias buvo saulės dievas Inti.
Pavadinimas
Europiečių kalbose paplitęs pavadinimas Inka (Inca) reiškia „valdovas“. Taip ir dabar įvardijami šios valstybės valdovai, tačiau dažnai visa civilizacija arba visi valstybės gyventojai kartu pavadinami inkais. Inkų valstybės valdovas turėjo du titulus: Sapa Inca („Vienintelis valdovas“) ir Intip Kori („Saulės sūnus“). Inkos žmona galėjo būti tik jo tikra sesuo.
Kilmė
Inkai turėjo du mitus apie savo kilmę. Pirmajame pasakojama, kad Con Tici Viracocha (Kon Tikis Virakoča) pasiuntė keturis sūnus ir keturias dukteris įkurti gyvenvietę. Pakeliui Manco Capac’ui (Mankui Kapakui) ir Mama Ocllo (Mamai Okljo) gimė sūnus Sinchi Roca (Sinči Roka), kuris ir atvedė juos į Kusko slėnį. Čia jie įkūrė naują gyvenvietę. Ten Mankas tapo jų vadu. Sinči Roka pajungė ir Titikakos ežere bei jo apylinkėse gyvenusias aimarų kalba kalbėjusias gentis – „šiltųjų kraštų žmones“.
Kitame mite saulės dievas Inti įsakė Manko Kapakui ir Mamai Okljo atsirasti iš Titikakos ežero gelmių ir įkurti Kusko miestą. Jie keliavo požeminiais urvais, kol galiausiai pasiekė Kuską, kur dievo Inti duotas auksinis virbas labai giliai įsmigo į žemę.
Šie mitai buvo perduodami žodžiu, nes inkai neturėjo rašto. Gali būti, kad iš tikrųjų egzistavo realus žmogus Manko Kapakas, kuris buvo šios genties vadas. Archeologiniai tyrimai rodo, kad inkai iki Sinči Rokos laikų buvo nedidelė gentis. Sinči Roka yra pirmasis inkų mitologijos personažas, kurio egzistavimą patvirtina istoriniai šaltiniai.
Atsiradimas ir plėtra
Inkų imperijos plėtimasis 1437 – 1527 m.
XII a. Kusko apylinkėse gyvenusi gentis, vadovaujama Manco Capac (Manko Kapako) įkūrė nedidelį miestą-valstybę. 1437 m., vadovaujami Pačakučio Jupanki (Pachacuti Yupanci), inkai sukūrė valstybę, apimančią dabartinių Peru, Bolivijos, Ekvadoro teritorijas, o taip pat Kolumbijos, Čilės ir Argentinos dalis.
Pačakutis praplėtė Kusko miestą ir ilgainiui jis tapo Tauatinsuju valstybe. Tauatinsuju valstybė (imperija) iš esmės buvo federacija, kurią sudarė inkos (valdovo) vadovaujama centrinė šalies dalis ir trys provincijos: šiaurės provincija, rytinė dalis, pietvakariai.
Pačakutis siųsdavo savo pasiuntinius, kurie ištirdavo būsimos Tauantinsuju teritorijos politinę organizaciją, karinę galią ir socialinę būklę. Tuomet tos vietovės valdovams būdavo siunčiamas pranešimas, giriantis prisijungimo prie inkų valstybės privalumus, siūlantis brangias dovanas ir žadantis gerovę. Dauguma mažų valstybėlių ir sričių priimdavo inkų pasiūlymus ir paklusdavo taikiu būdu. Teritorijų valdovų vaikai būdavo paimami į Kuską, mokomi inkų administravimo sistemos pagrindų, o vėliau sugrąžinami namo. Tai leido vietinių valdovų vaikus įtraukti į inkų valstybės administraciją ir aukštuomenę. Labai dažnai nepriklausomos srities prijungimą lemdavo santuokos su vietinių valdovų dukterimis.
Pačakučio sūnus Túpac Inca Yupanci (Tupakas Inka Jupankis) užkariavo dar daugiau žemių, tarp jų – Čimu karalystę, vienintelę rimtą inkų konkurentę Atlanto vandenyno pakrantėje. Karo priežastis – Čimu valstybėje garbintas mėnulis – saulės priešas. Taip inkų valstybė išsiplėtė iki dabartinių Ekvadoro ir Kolumbijos teritorijų.
Uaina Kapakas (Huayna Cápac) taip pat užkariaudavo žemes, tačiau ne tiek daug, kiek jo tėvas ar senelis.
Tačiau Tauatinsuju valstybės tautos ir gentys nebuvo integruotos į bendrą socialinį gyvenimą. Čimu regione žmonės prekyboje naudojo pinigų ekvivalentą- kriaukles, pupas ir pan. Tuo tarpu visos inkų valstybės ekonomika buvo pagrįsta natūriniais mainais.
Ispanų užkariavimas ir Vilkabamba
1532 m., kai į Peru pakrantę atvyko Fransisko Pisaro (Francisco Pizarro) vadovaujami ispanai, inkų valstybės užkariautų teritorijų pasipriešinimas jau buvo susilpninęs valstybę. Pisaro pajėgas sudarė mažiau nei 200 vyrų, apie 20 muškietininkų ir 27 raiteliai, tačiau prie jo prisijungė dalis inkų nukariautų indėnų genčių. Taip armija padidėjo iki kelių tūkstančių žmonių. Inkai priešinosi, tačiau
negalėjo vienu metu kovoti prieš pavergtų genčių sukilėlius ir naująsias ispanų karo technologijas (ypač šaunamuosius ginklus ir patrankas). Valstybės sostinę Kuską ispanai paėmė 1536 m. Inkų valdovai pasitraukė į kalnuotas vietoves Vilkabambos regione, kur išsilaikė dar 30 metų. 1572 m. ispanai nukirto galvą paskutiniam inkų valdovui Tupakui Amaru (Túpac Amaru), Tuo Tauatinsuju valstybės egzistavimas baigėsi.
Visuomenė