KIMONO – PATOGU IR PRAKTIŠKA.
O GAL GUNDO IR VILIOJA?
Šiandien daugelis net nesusimąsto, kodėl Japonijoje gimęs kimono tapo vos ne įprastu ir nepamainomu drabužiu kasdieniame europietės moters gyvenime. Sakot, patogu ir praktiška, pabudus ryte ar išlipus iš šiltos vonios apsigaubti lengvu, šnarančiu drabužiu? O gal racionali ar veikli naujojo amžiaus moteris panoro tapti švelni ir moteriška, gundanti ir viliojanti? Pamėginkime mintimis nusikelti i tolimos Japonijos praeitį, gal mums pavyks atskleisti kimono žavesio paslaptį. KIMONO ISTORIJA TIK PRASIDEDA Kimono – tradicinio japonų drabužio – ištakos siekia daug ankstesnius amžius, manoma VII – VIII a., o gal ir dar anksčiau. Tačiau patikimesni duomenys žinomi tik nuo XII-XIII a. Nuo tada, o tai jau galima įrodyti, egzistavo platus, paprasto, lygaus sukirpimo chalatas trumpai kirptomis rankovėmis – kosode (išvertus i liet. k. „mažos rankovės“). Jo kūrėjai idėjų sėmėsi iš japonų aukštuomenės damos daugiasluoksnės suknelės apatinio apdaro. Ilgainiui, kintant viršutiniams drabužiams, keitėsi ir kosode formos. Edo periodu (1600-1868) išsiskyrė keletas kosode rūšių. XVII amžiuje joms buvo duotas bendras pavadinimas – kimono.
Manoma, jog pats žodis „kimono“ yra kilęs iš japoniško posakio „kiru-mono“ – „daiktas, kurį nešioja, dėvi“. Ir iš tikrųjų, įgavęs laisvesnes formas kimono tapo nepamainomu drabužiu kasdieninėje japonų buityje bei prabangos, turtingumo simboliu įvairių iškilmių, švenčių metu.
KASDIENIS KIMONO
Kiekvienai dienai skirtas kimono buvo griežto, tiesaus, gana laisvo sukirpimo chalatas, susiaučiamas į kairę pusę, be segtukų ir kišenių. Mažas kosode rankoves pakeitė ilgos ir plačios, kartais net kulkšnis siekiančios rankovės. Jų kraštus moterys susukdavo į mazgą ir naudodavo kaip savotiškas kišenes šukoms, plaukų smeigtukams ir panašiems dalykėliams sudėti. Vyriško kimono rankovės buvo trumpesnės ir siauresnės. Likusios drabužio dalys savo forma niekuo nesiskyrė nuo moteriškojo kimono.
IŠKILMIŲ DRABUŽIAI
Iškilmėms skirtas kimono vadinasi reifuku.
Jis dėvimas vestuvių, laidotuvių, iškilmingų priėmimų, naujųjų metų sutiktuvių progomis, ypatingai oficialių arbatos ceremonijų metu.
Į iškilmes ar šventę susiruošęs japonas neišsiverčia be pagalbininko. Daugiausia sunkumų kelia svarbiausias kimono puošybos elementas – juosta obi. Iki XVI amžiaus obi buvo tik siaura juostelė. Vėliau jos plotis pasiekė 30-35 cm, o ilgis – 3-4 m. Vienam žmogui apvynioti tokia juosta aplink liemenį ir surišti nugaroje sudėtingu kaspinu buvo sunku. Surišimo tradicijos perduodamos šeimoje, o XX a. antroje pusėje Japonijoje tapo populiarūs kursai jaunoms merginoms, kurios mokomos aprengti savo drauges ar būsimuosius vyrus.
Kimono juosta – obi
Kadangi kimono tradiciškai nėra susegamas sagomis, segtukais ar panašiai, platų drabužį prilaiko speciali kimono juosta, atliekanti ir puošybos funkciją. Juosta naudinga dar ir tuo, kad leidžia individualiai pagal figūrą suveržti kimono, kurio dydis gali būti universalus. Vyriška obi yra siauresnė nei moteriška.
Moteriška obi:
Vyriška obi:
Obi suteikia elegancijos, užtikrina gerą plataus rūbo „kritimą“ ir laisvę kojoms ėjimo metu.
Reifuku tipui priskiriamas ir tradicinis nuotakos rūbas – ilgas, kartais su žeme siekiančiu šleifu kimono ir specifines formos baltas galvos apdangalas cuno-kakusi. Pagal japonų papročius jis turi slėpti būsimosios žmonos „pavydo ragus“.
Nuotakos drabužiuose vyrauja puikiai tarpusavyje derančios raudona ir balta spalvos. Jos simbolizuoja nekaltybę ir moteriškumą. Pavyzdžiui, apdarą sudaranti raudona palaidinė nagadziuban, baltas kimono, sujuosiamas sidabrinio brokato juosta, ant viršaus užvelkamas chalatėlis učikake su raudonu įdėklu, dėvimas ant balto kimono.
Ceremonijoms skirtas vyriškas drabužis privalo būti juodos spalvos. Jis šiek tiek paprastesnis ir mažiau sluoksniuotas nei moteriškas.
Vyrišką reifuku sudaro juodas kimono su baltais herbais mon (jie būdingi ir tamsiems moteriškiems kimono). Toks drabužis vadinamas moncuki. Viduramžiais mon buvo įžymių, garsių šeimų herbas. Šiais laikais mon ant vyriškų reifuku gali simbolizuoti ir ne šeimos herbą, o priklausymą religinei organizacijai ar korporacijai.
Ant kimono susegamas stambiai plisuotas sijonas hakama, skeltas per vidurį ir prisegamas (susiuvamas) iš apačios, sudarydamas kažką panašaus į kelnes-sijoną.
Kostiumą užbaigia palaidine chaori. Ji atsirado viduramžiais kaip tradicinio japono drabužio viršutinis apdaras. Vyriškas chaori siuvamas iš tankaus tamsaus šilko be jokių papildomų dekoracijų.
Moteriškam chaori priešingai, būdingas puošnumas ir dekoratyvinių detalių gausa.
PRIVALOMI KIMONO AKSESUARAIKimono – tai ne vien drabužis. Į šią sąvoką taip pat įeina speciali avalynė, priekyje lyg kanopa skeltos kojinės, apatiniai baltiniai, aksesuarai: moterims – maža rankinė ir vėduoklė, vyrams – dėžutė inro.
Speciali avalynė ir kojinės
Atkreipkite dėmesį į tai, kad šiuose patogiuose
sandaluose didysis kojos pirštas turi gulėti atskirtas nuo kitų pirščiukų prilaikančiu „V“stiliaus pėdos priekio dirželiu. Štai dėl ko tradicinės japoniškos kojinės (tabi) atrodo lyg skelta kanopa, mat didžiajam pirštui daroma atskira kišenėlė.