TURINYS
Psl.
1. ĮVADAS 3
2. ŠALIES ŽEMĖLAPIS 4
3. GEOGRAFINĖ PADĖTIS 5
4. ISTORIJA. Senovės istorija. Valstybės gimimas. 9
5. POLITIKA 10
6. EKONOMIKA 12
7. KULTŪRA 15
8. LANKYTINOS VIETOS 18
9. LITERATŪROS SĄRAŠAS 23
ĮVADAS
Izraelis visada buvo ir bus ypatinga, išskirtine šalimi. Tai šalis, kurioje kiekvienas gali rasti ką nors įdomaus ir netikėto, pasigrožėti gamta – nuo snieguotų kalnų viršūnių iki dykumų. Kita vertus, galbūt nerastume Lietuvoje žmogaus, negirdėjusio pavadinimų “Jeruzalė”, “Betliejus”, ar “Nazaretas”.
Pats valstybės pavadinimas sukelia daugybę asociacijų ir minčių – tai ir nepaprastai turininga istorija, ir pirmieji krikščionys, ir atgimęs ivritas, ir nuolat girdimos politinių veikėjų pavardės, ir konfliktai tarp žydų ir arabų… Pagaliau, tai ir turistai iš Izraelio, kurie gana dideliais srautais aplanko Druskininkus…
Todėl, kaip sako viena žurnalistė, “Izraelio trauka yra kitokia negu kitų kraštų – čia susipina šalies grožis, kultūros istorija ir pasąmonės vaizdiniai”
Savo darbe pabandžiau apžvelgti:
1. Geografines žinias
2. Šalies istoriją ir politiką
3. Ekonominę padėtį
4. Kultūrinius aspektus
5. Turistų traukos objektus
I. IZRAELIS
II. GEOGRAFINĖ PADĖTIS
Oficialus pavadinimas – Izraelio valstybė, įkurta 1948 m. gegužės 14 d. Palestinos teritorijoje. Istorinis, dvasinis ir nacionalinis šalies centras, o kartu ir vyriausybės rezidencija – šalies sostinė Jeruzalė (nuo 1950 m.). “Antroji sostinė” – Tel Avivas, tai ekonomikos ir kultūros centras, užsienio diplomatų rezidencija.
Sienos. Izraelis yra Azijos pietvakariuose. Vakaruose jo krantus skalauja Viduržemio jūra, šiaurėje jis ribojasi su Libanu, rytuose – su Sirija ir Jordanija, pietuose yra Sinajaus pusiasalis, t.y. Egipto teritorija.
Teritorija. Nors nuo 1947 m. Izraelio plotas daug kartų keitėsi nuo 14 tūkst. net iki 80 tūkst. kv. km., tačiau dabartinis valstybės plotas sudaro 21 946 kv. km. Didžiausiais atstumas tarp pietų ir šiaurės – 560 km., tarp vakarų ir rytų – apie 120 km. Todėl nuotoliai tarp gyvenviečių yra gana nedideli, ir neretai žmonės gyvena viename mieste, o dirba kitame.
Šalies teritoriją galima suskirstyti į šiaurinę, centrinę ir pietinę dalis, arba į Pajūrio lygumos, vidurio kalnų ir Negevo dykumos regionus.
Šiaurė – tai kalnai ir slėniai (Jordano, Izraelio, Zebulono slėniai, Golanų aukštumos, Galilėjos plynaukštė, Merono kalnas).
Centrinei daliai priklauso Samarijos ir Judėjos kalvos. Šiame rajone gyvena daugiausia žmonių, čia įkurti didžiausi miestai. Pav.1 Negevo dykuma
Šalies pietuose, Raudonosios jūros pakrantėje, yra Eilatas – uostas ir tarptautinis kurortas, veikiantis ištįsus metus.
Pagal antrą skirstymą, Pajūrio (arba Šarono) lygumai priklauso teritorija nuo Haifos miesto šiaurėje iki Judėjos lygumos Tel Avivo pietuose. Šiame regione įsikūrę pagrindiniai uostai – Haifa, Ašdodas ir Tel Avivas, vystoma pramonė ir žemės ūkis, tai ir šalies prekybimis centras.
Pajūrio lygumos rytuose prasideda kalnų, kalvų ir aukštumų regionas – nuo Galilėjos šiaurėje iki Negevo dykumos pietuose. Aukščiausias taškas – Merono kalns (1208 m.) Kitaip ši dalis dar vadinama Judėja arba Jeruzalės rajonu. Jo rytuose yra Negyvoji jūra bei Jordano slėnis.
Beveik pusę Izraelio teritorijos užima Negevo dykuma – nuo Jeruzalės ir Negyvosios jūos iki Raudonosios jūros Akabos (arba Eilato) įlankos. Centrinėje Negevo dalyje yra vienas didesnių šalies miestų – Beėr Ševa. Negevo šiaurinė dalis yra tinkama žemdirbystei.
Ekstremumai: aukščiausias kalnas – Har Meronas (1208 m.), aukščiausias viršukalnis – Hermonas, 2814 m. Ilgiausia upė – Jordanas, 252 km. Didžiausi ežerai – Negyvoji jūra, 1020 kv. km. ir Kineretas, arba Galilėjos jūra, 14,5. Negyvosios jūros pietinis taškas laikomas žemiausia pasaulio vieta, 403 m. žemiau jūros lygio.
Klimatas. Izraelio klimatas – subtropinis mediteraninis, t.y. sausa karšta vasara ir palyginus Pav. 2 Hermono kalnas šilta žiema. Jordano slėnio rajone oras paprastai būna sausesnis ir karštesnis, negu Pajūrio lygumoje.
Vasara tęsiasi nuo gegužės iki spalio vidurio. Jos pradžioje paprastai vyksta smėlio ir dulkių audros Negevo dykumoje. Šias audras sukelia sausas vėjas vadinamas hamsinu, kuris pučia iš Arabijos ir Sinajaus dykumų. Užtat pajūryje vasara karšta ir drėgna.
Lyja daugiausia žiemą. Lietaus sezonas prasideda spalio viduryje, tačiau daugiau lietaus būna nuo gruodžio iki kovo. Kovo ir balandžio mėn. būna vėsu. Žemiau 0oC temperatūra krenta tik kalnuose – Jeruzalėje ir Viršutinėje Galilėjoje, kur neretai sninga. Hermono kalną sniegas dengia visą žiemą.
Oro tempertūra priklauso nuo vietovės, todėl svyruoja, pavyzdžiui, vasaros vidutinė temperatūra kinta nuo + 23oC iki + 37oC, o kai kur ir iki + 49oC (Negyvosios jūros rajonas).
Lentelė 1.
Vidutinė oro temperatūra (oC)
Miestas Jeruzalė Cefatas Beėr Ševa Tel Avivas Pajūris Eilatas
Vid.
sausio to + 9 + 10 + 13 + 14 + 14 + 16,5
Vid. liepos to + 23 + 24 + 26 + 27 + 29 + 34
Kritulių kiekis atskirose vietovėse taip pat skiriasi. Daugiausia iškrenta pajūryje ir šiaurėje, o mažiausia – Negevo dykumoje ir šalies pietuose. Tačiau kritulių stoką kompensuoja iškrentanti rasa. Pajūryje rasa iškrenta iki 200 naktų per metus.
Lentelė 2.
Kritulių kiekis, (mm)
Miestas Jeruzalė Cefatas Beėr Ševa Tel Avivas Pajūris Eilatas
Vid. sausio to + 9 + 10 + 13 + 14 + 14 + 16,5
Demografinės žinios. Nepriklausomybės paskelbimo metais Izraelyje gyveno tik 806 tūkst. žmonių – iš jų 650 tūkst. žydų ir 156 tūkst. kitų tautybių gyventojų. 1998 m. šalyje gyveno jau 6,1 mln. Žmonių, o 2001 m. – 6 270 900. Gyventojų prieaugis sudaro nuo 2,3 iki 2,5 proc. per metus. Vidutiniškai 2/3 prieaugio duoda imigrantai.
Gimstamumo ir mirtingumo koeficientai 1998 m. sudarė atitinkamai 22 ir 6 proc. Vidutinis laukiamas amžius – 78 metai, t.y. vyrų – 75,9, moterų – 80,2. Šalyje yra 29 proc. asmenų iki 15 metų ir 10 proc. – virš 64 metų. 42 proc. pensininkų vyresni nei 75 m. Gyventojų tankumas yra apytiksliai 286 žm./ 1 kv. km.
81 proc. gyventojų – žydai, 17 proc. – arabai. Gyventojų-žydų skaičius nuolat didėja repatriacijos (dar vadinamos alija – “išėjimas”) dėka. Kasmet į šalį grįžta vidutiniškai 50-60 tūkst. žydų. Šis procesas prasidėjo XIX a., kai į tuometinę Palestiną pradėjo važiuoti žydai iš Europos. Iki pat nepriklausomybės paskelbimo gyventojų skaičius Palestinoje augo europiečių repatriantų dėka. Daugiausia emigravo iš Lenkijos, Rusijos ir Austro-Vengrijos imperijos. Antrojo Pasaulinio karo metais į Izraelį emigravo nemažai Centrinės ir Rytų Europos žydų. Todėl nenuostabu, kad 1948 m. 85-90 proc. žydų bendruomenės sudarė aškenazai – išeiviai iš Europos, taip pat Amerikos, Pietų Afrikos ir Australijos.
Po 1948 m. ženkliai išaugo žydų repatriantų srautas iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalių. 1950-ųjų metų pradžioje į Izraelį buvo pervežta apie 45 tūkst. žydų iš Jemeno ir apie 123 tūkst. žydų iš Irako. Šios operacijos gavo neoficialius pavadinimus “Stebuklingas kilimas” ir “Ali Baba”.
Pav. 3 Laivas, kuriuo1947m. buvo pervežta daug žydų į Izraelį.
Panašiu būdu per 1984-1991 m. laikotarpį atvyko beveik 30 tūkst. žydų iš Etiopijos (vadinamu falašiai). Tačiau daugiausia emigravo iš buv. Sovietų Sąjungos šalių po 1989 m. – virš 800 tūkst. žmonių. Dabartinių metu buv. Sovietų Sąjungos piliečiai sudaro net 18 proc. Izraelio gyventojų. Iš viso per paskutinius 50 metų į Izraelio sugrįžo 141 šalies žydai. Tačiau Pasaulinio žydų kongreso duomenimis, dar apie 9,5 mln. žydų gyvena kitose pasaulio šalyse – JAV (5,8 mln.), Rusijoje (0,6 mln.), Prancūzijoje, Argentinoje, Kanadoje ir kitose šalyse.
Be žydų ir arabų, Izraelyje yra ir kitų etninių grupių – karaimų (apie 15 tūkst. žmonių), armėnų, drūzų, samariečių, čerkesų (musulmonų sunitų).
Religinė sudėtis. 81,5 proc. – judaizmo šalininkai, 14,1 proc. – musulmonai, 2,7 proc. – krikščionys, 1,7 – kiti. Valstybėje yra 85 judėjų, 62 musulmonų ir 511 krikščionių bendruomenių.
Urbanizacija. Izraelis – labai urbanizuota šalis: virš 90 proc. gyventojų gyvena miestuose. Daug miestų buvo įkurta po 1948 m., prasidėjus stipresnei repatriacijai. Iš viso šalyje yra apie 1400 gyvenviečių.
Dideli miestai. Didžiausias Izraelio miestas – Jeruzalė, 632 tūkst. žmonių.
TelAvivas, šiuolaikiškas miestas prie Viduržemio jūros – 350 tūkst. žmonių. Tel Avivo aglomeracijai priklauso Tel Avivas, Jafa, Holonas, Petah Tikva ir kt. miestai. Aglomeracijoje gyvena apie 1,5 mln. žmonių.
Haifa, uostas, – 265 tūkst. Bėer Ševa, naujas miestas Negevo šiaurėje – 164 tūkst. Ašdodas ir Netanija – po 155 tūkst. Kiti didesni miestai – Rišon Lecijonas, Ramat Ganas, Eilatas, Cefatas, Tiberija…
Apie 10 proc. gyventojų gyvena kaimo tipo gyvenvietėse, dauguma – kooperatyvinėse bendruomenėse kibuco ir mošavio tipų.
Kalba. Oficiali Izraelio kalba – ivritas. Ji yra dėstoma visose, išskyrus arabų, pradinėse mokyklose. Tokį pat statusą turi arabų kalba, todėl žydų mokiniai mokosi ir arabų kalbos pradmenų. Be šių, yra dar 29 vadinamosios regioninės kalbos: idiš, rusų, anglų, Bucharos žydų ir t.t.
ISTORIJA
Senovės istorija
XIII a. pr. Kr. Izraelitų išėjimas iš Egipto, 40 metų klaidžiojimas dykumoje.
I tūkst. pr. Kr. Susikuria Izraelio ir Judėjos karalystė.
586 m. pr. Kr. Judėją užgrobia Babilonas. Žydų diasporos (išsibarstymo po pasaulį) pradžia.
166 m. pr. Kr. Judos Makabio sukilimas prieš Seleukidų valdžią.
73 m. pr. Kr. Erodo I Didžiojo valdymo pradžia.
Apie 4 m. pr. Kr. – 29 naujosios e.m. Jėzus Kristus. Krikščionybės pradžia – pirmosios Bažnyčios susikūrimas.
66-73 m. Žydų sukilimas prieš romėnus. Jeruzalės sugriovimas, Masados tvirtovės gynyba.
132 m. Šimonas bar Kohba išvaduoja Jeruzalę iš romėnų, grįžę romėnų legionieriai sugriovė Jeruzalę.