KLASIKINS VAIZDUOJAMASIS MENAS
Japonų “Noh” drama yra ypač stilizuotas scenos menas, kurį istorija mena jau 700 metų.Turtingas simboliais, “Noh” yra įsišaknijęs į senovines sintoistines apeigas ir yra vaizduojamas ant platformų, kurios dengia šventyklų stogus. Aktoriai dėvi kaukes, jų judesiai stilizuoti, o drabužiai tiesiog pritrenkiantys.
“Kabuki” teatras – pasaulietiška drama. Čia vyrauja ryškus grimas, įspūdingi kostiumai ir priedai, taip pat jaudinantis pasirodymas, kuri sudaro kovos su kardais, šokiai ir netgi aktorių skrydžiai virš auditorijos.
“Bunraku” yra įmantrus lėlių teatras, kuriame trys lėlininkai valdo trijų ketvirtadalių natūralaus dydžio medines ir porcelianines lėles, su pasakojimu. Bunraku – tai egzotiškas ir vaizdingas išgyvenimas.
MENAS
Tarp vietinių menų yra tipiškų, tokių kaip “Ikebana” arba gėlių menas, glaudžiai susijęs su Zen budistų arbatos gėrimo ceremonija, “Ikebana” įkūnija gamtos simboliką ir prciziškumą. Ikebanos meno moko daug japonų mokyklų, kai kurios netgi siūlo kursą anglų kalba.
Arbatos gėrimo menas, vadinamas “Chanoyu” – estetiškas sielos apvalymo kultas, kuris buvo labai populiarus tarp valdančių samurajų. Dabar galima pamatyti “Chanoyu” demonstravimą kai kuriose svarbesnėse mokyklose ir viešbučiuose , taip pat parduotuvėse.
Ikebanos tikslas – parodyti gamtos grožį, kuriant gėlių kompozicijas. Tačiau ikebana – ir saviraiškos būdas. Net naudodami vienodas medžiagas, įvairūs žmonės išreiškia skirtingą nuotaiką. Tikro ikebanos meistro negali patenkinti vien išorinis gėlių grožis. Jis nori, kad jos prabiltų žmonėms suprantama kalba. Tik sekdamas mokytoju, išmokęs ikebanos metodų, mokinys gebės šiuo menu išreikšti savo jausmus ir mintis.
Japonų “ikebanos” sąvokai Vakarų kalbose iki šiol nesurasta tikslaus atitikmens. Vakaruose sakoma: “gėlių komponavimas” arba “puokščių kūrimas” neatskleidžia ikebanos esmės.
Kartais hieroglifai “ike-bana” pažodžiui verčiami kaip “gyvos gėlės”, arba kaip “gėlės, kurios gyvena”. Tačiau ir šis apibrėžimas ne visai tikslus. Nes pirmas skiemuo “ike” reiškia ne tik “gyventi”, bet yra veiksmažodžio “gaivinti”, “atskleisti” forma, priešinga veiksmažodžiui “slopinti”. Todėl pasakymą “ikebana” galima išversti – “padėti gėlėms atsiskleisti”.
Ikebana – tai menas, sukurtas nacijos, kuri per ilgus amžius mokėsi elgtis su gamta kaip su grožio lobynu. Ikebanos meną liaudis mėgsta, kad jis prieinamas, kad padeda žmogui net ir skurde pasijusti dvasiškai turtingam.
Posakį “jis moka gyventi” japonai supranta savaip. Pasak jų, žmogus, mokantis gyventi, mato gyvenimo džiaugsmus ten, kur kiti to nepastebi.Arbatos gėrimo ceremonija moko surasti grožį kasdienybėje. Tai meno susiejimas su gyvenimu. Jei aistros, kunkuliuojančios žmogaus sieloje, sukelia tam tikrus judesius, tai, pasak arbatos gėrimo ceremonijos meistro, yra ir tokių judesių, kurie geba veikti sielą, ją nuraminti. Griežtai nustatytais judesiais, jų grožiu ir ritmingumu arbatos gėrimo ceremonija sukuria sielos ramybę – tokią būseną, kai žmogus tampa itin jautrus visuotiniam gamtos grožiui.
Arbatos gėrimo ceremonijoje dalyvauja ne daugiau kaip penki žmonės. Net jeigu arbata geriama dieną, kambaryje turi būti prieblanda. Kiekvienas daiktas – paženklintas laiko. Tėra tik dvi išimtys – baltutėlė lininė staltiesė ir samtis, padarytas iš bambuko,- jie švarutėliai ir naujitelaičiai. Kambarys arbatos gėrimo ceremonijai ruošiamas pabrėžtinai kukliai, įkūnijant klasikinį japonų grožio supratimą. Bet šis pabrėžtinas kuklumas ar net skurdas kartais labai brangiai kainuoja šeimininkui, nes koks nors drūtas rąstas gali būti baisiai retos medžio rūšies ir, be to, labai brangus dėl savo meniškumo.
Ne tik dauguma moterų, bet ir vyrai iki šiol domisi kiekvienu arbatos gėrimo ceremonijos judesiu. Jos įtaka jaučiama daugelyje japonų kultūros sričių. Arbatos gėrimo ceremonija glaudžiai susijusi su ikebana. Japonų keramika niekad nebūtų pasiekusi tokių viršūnių, jei ne šis ritualas, smarkiai paveikęs japonų elgesio normas.
Meno ir gamtos ryšys, meno ir kasdienybės ryšys apibūdina japonų kultūrą. Dailė Japonijoje niekad nebuvo skirstoma į taikomąją ir grynąją. Japonai įprato tapatinti grožį ir tikslingumą, o visi namų apyvokos daiktai yra ir gražūs, ir praktiški.
Tarp Vakarų Europos menotyrininkų paplitusi nuomonė, kad japonų kultūra – tai niekniekių civilizacija. Ir tai tiesa, nes japonai praktinėse smulkmenose pasiekė daugiau laimėjimų negu įgyvendindami dideles abstrakčias idėjas. Japonų kalboje yra “masio bumei”- “pušies spyglio civilizacija” (turima galvoje mokėjimas grožėtis pušies spygliuku, užuot pamėginus žvilgsniu aprėpti visą mišką). Japonai dažnai kalba, kad užsienio turistai labiau mėgsta grožį dideliais kiekiais. Vieno rasos lašo grožio jiems per mažai – jiems reikia paveikslų galerijų, skulptūromis apstatytų rūmų. Japonai nemėgsta vertinti meno skubotai ir suvokia jį tik kaip dalį kasdieninio gyvenimo. Arbatos gėrimo ceremonija, ikebana, mokėjimas eiliuoti, gėrėjimasis gamta – visa tai pavadino “furiu”; tai galima būtų išversti šiek tiek
pasenusiu terminu “dailieji laisvalaikiai”. Japonas, kaip ir anglas, atiduoda savo laisvalaikį mėgstamam “hobiui”, beje, kaip ir Anglijoje, dažniausiai susijusiam su gamta arba menu.
Savimi patenkintas užsienietis arbatos gėrimo ceremoniją laiko dar viena tūkstančio ir vieno keistybe, dėl kurių Rytai atrodo nesuprantami ir vaikiški. Prieš pradedant šaipytis iš šios apeigos, reikia pagalvoti, kokia iš esmės maža žmogiškų džiaugsmų taurė ir kokie išmintingi tie, kurie moka ją pripildyti. Japonui arbatos gėrimo ceremonija – tai religija. Tai gyvenimo sudievinimas. Kalbėtis ceremonijos metu nedera ir tik po paskutiniojo gurkšnelio galima ir net pageidautina paklausti, iš kur indai, ar seniai jie pagaminti, kas meistras, ir gerai atsiliepti apie puodelius, apie teptuką, apie arbatą…
Gimę šalyje, kurioje gausu gamtos elementų, skatinančių poetinę praktiką ir formuojančių jautrią sielą, šalyje, turinčioje kalnus, jūras, taip pat griežtą keturių metų laikų kaitą, japonai patobulino grožio distiliavimo metodus tiek, kad mums sunku net įsivaizduoti. Paprotys gėrėtis žydinčiais medžiais, krintančiu sniegu arba pilnatimi išduoda kai kuriuos pagrindinius japonų skonio bruožus.apskritai jų skonis greičiau griežtas negu nežabotas,greičiau kolektyvinis negu individualus ir nepaprastai atrankus. Kadangi Japonijoje skonis yra visuomenės nuosavybė, jis neturi asmeninių žymių. Todėl grožio pavyzdžiai virsta įstatymu.
Prabėgę amžiai japoną padarė žmogumi, kuris į gyvenimą žiūri pirmiausiai kaip dailininkas, estetas. Jis nėra principo žmogus. Pagrindinis jo visuomeninio ir asmeninio gyvenimo dėsnis – ne tik moralė, religija ir politika, bet ir grožio normos.