1. Baltijos jūros tarša, susijusi su karine pramone.
Baltijos jūra dėl jauno geologinio amžiaus, intensyvių
sedimentacinių procesų, uždarumo, lėtos vandens apytakos su Šiaurės jūra ir
didelio gėlo paviršinio vandens nuotėkio labai jautriai reaguoja į bet kokį
žmogaus įsikišimą.
Viena iš daugelio sričių, kai žmogus daro poveikį jūrai, yra
karinė veikla
Karinėms valstybių reikmėms naudojamos didelės teritorijos,
įvairūs gamtiniai ištekliai, didžiulės žmonių pastangos. Vien tik iš ginklų
gamybos susidaro daug atliekų. Pasikeitus valstybių politikai dauguma
nepanaudotų ginklų turi būti sunaikinti. Iškyla didelių ekologinių
problemų. Tai ypač pasakytina apie cheminio bei branduolinio ginklo
utilizavimą.
Nemažai cheminių karinių atliekų išpilama tiesiog į jūrą.
Cheminis ginklas Baltijos jūroje (prie Bornholmo) pradėtas skandinti jau po
Pirmojo pasaulinio karo. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Vokietija
dalį savo cheminio ginklo atsargų – 3000-5000 tonų, tarp kurių buvo 500-750
tonų fosgeno ir tabuno, paskandino Mažųjų Beltų sąsiauryje. Liubeko
įlankoje paskandinta 540 tonų chlorinų ir fosgenų.
1946-1947 m. JAV ir Didžioji Britanija Skagerako ir Kategato
sąsiauriuose nuskandino 270 000 tonų sprogmenų su cheminiais užtaisais; jų
buvo prikrauti seni ir nebetinkami naudoti laivai. Sovietų Sąjunga jūroje
barstė cheminius šaudmenis, atitekusius jai po Vokietijos kapituliacijos:
35 000 tonų raketų ir aviabombų buvo paskandinta 56 jūrmylės į pietvakarius
nuo Liepojos, ties Latvijos ir Lietuvos valstybių siena; 5000 tonų
sprogmenų nuskandinta į pietus, 2000 t – į pietryčius nuo Gotlando bei 30
000 tonų – 14 jūrmylių į rytus nuo Kristianseno salų ties Gotlandu.
Sprogmenys slūgso 70-110 m gylyje. (R.Baubinas, J.Taminskas. Karinė
gamtonauda Lietuvoje sovietmečiu: ekologinės pasekmės. Vilnius, 1997-1998).
1953-1965 m. buvusi VDR Baltijoje paskandino 12-22 tonas kovinių
cheminių medžiagų. Esama duomenų apie nedideles tokių chemikalų sankaupas
2,5 jūrmylės į pietus, taip pat 20 jūrmylių į pietvakarius nuo Bornholmo
bei Lenkijos vandenyse.
10-15 proc. sprogmenų sudaro karinės cheminės medžiagos –
ipritas, fosgenas, difosgenas, cianogeniniai chloridai, tabunas, hidrociano
rūgštis ir kitos. Žmogui mirtina iprito dozė – 5 gramai.
Manoma, kad Baltijos jūroje paskandinta 7500 t grynų kovinių
medžiagų.
Vokietijos tyrinėtojų duomenimis, didžiausias cheminis pavojus
turėtų kilti 2000-2005 metais. Kai kurių specialistų apskaičiavimais dėl
konteinerių korozijos (0,1-0,15 mm per metus) daug nuodingųjų medžiagų į
vandenį gali būti išmesta apie 2002-2005 metus (E.Trimonis. Baltijos jūros
ištirtumo problemos 2000). Jei taip atsitiktų, tai būtų pasaulinio masto
ekologinė katastrofa. Pirmas įspėjimas buvo 1997 m., kai prie Švedijos
uosto Liusečilo priedugniniame vandens sluoksnyje buvo aptikta nuodingųjų
medžiagų koncentracija, šimtus kartų viršijanti foninę. Netrukus Bornholmo
baseine Rusijos mokslinė ekspedicija gruntosemiu kartu su dugno nuosėdomis
pakėlė iprito ir dumblo gumulus. Cheminių bombų neretai pakliūdavo į danų
žvejų tinklus. 1991 m. rugpjūtį dešimtys dėžių sprogmenų iš Leningrado
karinės jūrų bazės pateko į Suomijos pakrantę. 1992 m. Bornholmo salos
pakrantėje aptikta 250 kg bomba, kurioje buvo 60 kg kovinių cheminių
medžiagų (garstyčių dujų). Aštuntąjį devintąjį dešimtmetį po mokomųjų
bombardavimų Baltijos jūroje bangos į paplūdimius išmesdavo fosforo
gabaliukų, kurie žalodavo gintaro rinkėjus.
2.Kai kurie šalutiniai Baltijos jūros cheminiai elementai
Atkreipsime dėmesį tik į svarbiausius pramoninių ir žemės ūkio
objektų antropogeninio poveikio bruožus Baltijos jūroje.
Pagrindinis vandens “sveikatos” rodiklis yra jame ištirpęs
deguonies kiekis. Vandenyje gali būti tik tam tikras deguonies kiekis,
kuris priklauso nuo temperatūros ir druskingumo. Kuo žemesnė temperatūra ir
mažesnis druskingumas, tuo daugiau ištirpusio deguonies būna vandenyje.
Paviršinis sluoksnis gerai vėdinamas, todėl deguonies
koncentracija jame siekia 9,5 ml/l, o 20-30 m gylyje – 10 ml/l. Blogai
vėdinamuose sluoksniuose vandens būklė nėra pastovi. Čia stebima deguoninės
ir sieros vandenilinės situacijų kaita (2 pav.). Deguonies atsiradimas
apibūdina užsistovėjusio vandens atnaujinimą, kuris susijęs su epizodiniais
Šiaurės jūros vandens įsiveržimais.
Nuo 6-ojo dešimtmečio pradžios iki 7-ojo dešimtmečio pabaigos