Japonijos tradicijos
Ir kultūra
Turinys
1. Įvadas…………………………….. 1
2. Lašai nuo Izanagio ieties…… 2-3
3. Keramika ir kulinarai……… 3-4
4. Keturi grožio matai……….. 5
5. Grožio mokymas……………… 5-6
6. Gėlės ir arbata…………………. 6-7
7. Geiša vilkinti kimono………. 7-8
8. Išvada…………………………….. 9
9.Literatūros sąrašas…………….. 10
Atsivertus žemėlapį pačiame Azijos žemyno pakraštyje rasime nedidelę,iš salų sudėliotą valstybę.Tai-tekančios saulės šalis Japonija.Šis kraštas garsėja daugeliu dalykų.Pabandykime apžvelgti keletą jų.
Japonija garsėja nuostabiais keramikos dirbiniais.Ji vadinama porceliano sostine.Niekur kitur nerasi tokio baltumu panašaus į nefritą,plonumu-į popierių porceliano.Nors jis buvo išrastas Kinijoje,japonai jį ištobulino iki tokio,kokį turime dabar.
Japonų maistas,priešingai negu kinų,be galo paprastas,ir virėjas turi visiškai kitą tikslą.Jis stengiasi,kad patiekalas tiek forma,tiek skoniu būtų kuo daugiau panašus į pirminius produktus,kad žuvis arba daržovės net ir lėkštėje liktų tokios kokios buvo.
Japonijoje religijos vietą iš dalies yra užėmęs grožio kultas.Kolektyvinių apiegų vaidmuo čia tenka tradicijoms ir ceremonijoms,kurios lavina žmonių meninį skonį.
Japonai kuria nuostabias puokštes,vadinamas ikebana.Ikebana-tai menas,sukurtas nacijos,kuri per ilgus amžius mokėsi elgtis su gamta kaip su grožio lobynu.Ikebanos meną liaudis mėgsta,kad jis prienamas,kad padeda žmogui net ir skurde pasijusti dvasiškai turtingam.
Su ikebana glaudžiai susijusi arbatos gėrimo ceremonija.Griežtai nustatytais judesiais,jų grožiu ir ritmingumu arbatos gėrimo ceremonija sukuria sielos ramybę-tokią būseną,kai žmogus tampa itin jautrus visuotiniam gamtos grožiui.
Žodžiai“kimono“ir“geiša“užsieniečiui dažnai asocijuojasi su Tekančios saulės šalies egzotika.Kimono-tradicinis japonų drabužis,kuriam neturi įtakos nei sezonas,nei mada,nei žmogaus ūgis,nei sudėjimas.Gieša-tai meistrė;meistrė smaginti vyrus ne tik dainomis ir šokiais,bet ir savo išprusimu.
Lašai nuo Izanagio ieties
Kai dievai Izanagis ir Izanamė vaivorykšte leidosi iš dangaus,norėdami atskirti sausumą nuo vandenynų,Izanagis dūrė karžygio ietimi į žemai tyvuliujančią gelmę.Ir tada nuo jo ieties nuvarvėjo virtinė lašų,kurie sudarė išlenktą salų grandinę.Pažvelgus į Japoniją iš lėktuvo,ateina į galvą ši sena legenda apie šalies sukūrimą.
Salų eilė iš tiesų panaši į sustingusius lašus.O gal tai kalnų karavanas,kuris skinasi kelią per bekraštę vandenyno dykumą?Jamato-kalnų kelias.Vienas iš šios šalies senovinių pavadinimų.
Iš tiesų Japonija-visų pirma kalnų šalis.Juos visą laiką matai horizonte,net būdamas didžiausioje lygumoje.Daugumai japonų saulė visada pateka iš jūros ir nusileidžia už kalnų.Kitiems-priešingai.Išimtis tik tolimi rajonai,atskirti kalnynais nuo abiejų pakrančių.Ten saulė visą laiką pateka iš kalnų ir už kalnų nusileidžia.
Senovės japonai kalnus laikė tarpine pakopa tarp dangaus ir žemės ir užtat-šventa vieta,kur iš dangaus nusileidžia dievai,kur apsigyvena mirusių protėvių sielos.Žmonės garbino kalnus kaip nesuprantamos dieviškos jėgos įsikūnijimą,kuri glūdėjo jų gelmėse,o kartais staiga išsiverždavo paviršiun liepsna,trenksmu,akmenų lietum ir viską šluojančiom ugnies upėm.
Jamato pavadinimas primena,kad Japonija dar nesukurta.Lašai,nuvarvėję nuo dievo ieties,dar ne visai atvėso.Visa ši lyg lankas salų grandinė išsipūtė iš vieno galo į kitą vulkanų rauplėmis.Visa ši jauna sausuma tolydžio siūbuoja,virpa nuo žemės drebėjimų.
Bet Ugnimi spjaudančių kalnų šalis labiau žinoma kaip Tekančios saulės šalis.Ir antrasis vaizdingas Japonijos pavadinimas jau poetizuoja ne laiką,bet jos gimimo vietą.
Taigi šiuo vardu Japonija pirmą kartą nuskambėjo vakarų pasaulyje iš Marko Polo knygos puslapių.Skyriuje“Čia aprašoma Čipingaus sala“keliautojas pateikia pavadinimą,kinų duotą saloms,esančioms į rytus nuo rytinio žemės krašto.
Žodis,kuris Markui Polui nuskambėjo kaip Čipingus,rašomas trimis hieroglifais“ži-ben-go“(kiekvienas iš jų atitinkamai reiškia:saulė-šaknis-šalis).
Hieroglifai“ži-ben“Pietų Kinijos dialektuose tariamas kaip“ja-pon“,o japoniškai tariamas kaip“nippon“(kaip tik šis žodis ir virto oficialiu japonų valstybės pavadinimu vietoj senovinio Jamato).
Taigi Tekančios saulės šalimi Japoniją praminė kaimynai.Bet toks pavadinimas nebūtų čia prigijęs,jei nebūtų sutapęs su pačių japonų pasaulėjauta.Ši tauta garbino Izanagį ir Izanamę ne tiktai už Japonijos sukūrimą,bet ir už tai,kad jie išleido į pasaulį dukterį Amaterasą-spinduliuojančią saulės deivę,kurios kultas yra gamtos sudievinimo pagrindas.
Kadangi japonai labai artimai susiję su gamta,todėl ir valyvumas turi gilias šaknis.
Gyvenimas salose formuoja ilgaamžes nacionalines tradicijas.Šia prasme japonija dažnai lyginama su Anglija.Tačiau Korėjos sąsiauris,skiriantis Tekančios saulės šalį nuo Azijis žemyno,maždaug šešis kartus platesnis už Lamanšą.Senovės užkariautojams tai buvo kur kas rimtesnė kliūtis.Japonijos niekada nebuvo užpuolusi ir įveikusi svetimšalių
kariuomenė.
Tekančios saulės šaliai ilgai pavyko išvengti užkariautojų žygių,bet antplūdžio iš anapus jūrų vis dėlto neišvengė.Tiesa,tai buvo idėjų,bet ne kariuomenės antplūdis,ir tiltas,kuriuo į Japoniją veržėsi Indijos ir Kinijos civilizacija,buvo budizmas.552 metais kartu su kitomis Korėjos valdovo dovanomis į Japoniją pirmą kartą pateko Budos atvaizdai.Budistų sutros japonams buvo pirmieji hieroglifų raštijos vadovėliai,kurie supažindino su seniausiomis Rytų civilizacijomis.
Budizmas japonų žemėje prigijo kaip diduomenės religija,o sintoizmas liko prastuomenės religija,nes ši buvo kur kas suprantamesnė liaudžiai negu budizmo samprotavimai apie tai,kad ši diena yra vakarykštės dienos darinys ir rytdienos priežastis.Vidutinis japonas suvokė tik budistų skelbiamą visko nepastovumo ir neilgaamžiškumo idėją(stichinės nelaimės,nuo kurių kenčia sala,(žemės drebėjimai,tafūnai,cunamiai)panašią pasaulėžiūrą kaip tik ir ugdė).
Keramikai ir kulinarai
Nuo pat ryto vaikščioju vingiuota Kioto gatvele,kuri leidžiasi nuokalne nuo Kiomidzaus šventyklos.Joje spaudžiasi daugybė puodžių ir krautuvininkų,prekiaujančių keramika.Čia gimsta šlovė tos rūšies porceliano,kuris vadinamas“Kiomidzaus keramika“.
Vaikščioju,alsuodamas pažįstamu kvapu,primenančiu kątik iškūrentą rusišką pirtį.Tai pušinių malkų dūmas,sumišęs su apdegusio molio kvapu.
Šis kvapas priminė ne tik rusų kaimą.Prisiminiau Kinijos miestą Cingdedženą-porceliano tėvynę.Įžambiai nupjauti kaminai melsvų kalnų fone.Upės krantas,tvirtai aplipęs džonkomis su kaolinu-porceliano gamybos žaliava.Krovėjai bambukiniais naščiais nešiojo tas baltas plyteles aukštyn,prie puodžių ir krosnių.O kiti jiems priešais stūmė karučius su nužiestais puodais.