GIMSTAMUMO SKIRTUMAI EUROPOJE
TURINYS
Įvadas
3
Europa ankstesniais laikais
4
Dabartinė Europa
5
Gimstamumo Europoje statistiniai duomenys
7
Išvados
11
Šaltiniai ir naudota literatūra
12
ĮVADAS
Demografija – tai sąvoka apimanti beveik visą mūsų gyvenimą. Tai šeima,
švietimas, ekonominis gyvenimas, tai jaunystė ir senėjimas, migracija.
Mano tema ir yra susijusi su vienu iš šių aspektų – šeima. Tiksliau šeimos
sudėtine dalimi, gimstamumu, be kurio nebūtų nei šeimos, nei viso pasaulio
žmonijos. Tai vienas iš svarbiausių veiksnių, kodėl šiame pasaulyje esame
mes.
Remdamasi įvairia literatūra ir šaltiniais aš panagrinėsiu vieno iš
pasaulio žemynų, tai yra Europos, gimstamumo lygį.
Europa – tai vienas seniausiai apgyvendintų žemynų. Jau mūsų eros pradžioje
joje gyveno apie 35mln. žmonių ( daugiausia pietinėje dalyje, Viduržemio
jūros regione). Pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje Europos gyventojų
skaičius didėjo labai lėtai, 1500 metais joje gyveno 43mln. žmonių.
Vėlesniais šimtmečiais gyventojų skaičius pradėjo didėti spartesniais
tempais, nes Europoje anksčiau negu kituose žemynuose ėmė plėtotis
ekonomika, mokslas, kultūra, sveikatos apsauga. Tačiau kai kuriose šalyse
net iki 19a. dėl epidemijų, ligų, varginančių karų gyventojų skaičius
didėjo pamažu, o atskirais laikotarpiais netgi mažėjo.
Po didžiųjų geografinių atradimų ( 15-16a.) europiečiai pradėjo emigruoti į
naujai atrastas šalis. Tai turėjo neigiamos įtakos Europos gyventojų
skaičiaus didėjimui. Pavyzdžiui
16-18a. iš Europos išvyko daugiau kaip 2mln. žmonių. Intensyviausiai
imigracija prasidėjo 19a. ir 20a. pirmojoje pusėje. 19a. iš Europos išvyko
30mln. žmonių, tai yra daugiau kaip vienas šeštadalis jos gyventojų.
20a. daugelyje Europos šalių gimimų skaičius ir natūralusis gyventojų
prieaugis ėmė mažėti. Pirmiausia šis procesas prasidėjo ir intensyviausiai
vyko Vakarų , vėliau Šiaurės ir Rytų Europoje. Tai lėmė intensyvi
urbanizacija, didesnis išsimokslinimas, vėlesnės vedybos, moterų įtraukima
į gamybą ir visuomeninę veiklą. Ypač neigiamai gimimų skaičių veikė
ketvirtojo ir aštuntojo dešimtmečių krizės. Jų metu kai kuriose Europos
šalyse gyventojų prieaugis buvo nulinis. Didelius gyventojų nuostolius
Europa patyrė pasaulinių karų metu.
Pokario metais natūralusis gyventojų prieaugis Europoje buvo padidėjęs, bet
greitai vėl sumažėjo. Šį procesą gana aiškiai rodo natūraliojo gyventojų
prieaugio koeficiento mažėjimas 1951-1975 metais. Per šį 25 metų laikotarpį
jis sumažėjo nuo 8,9 iki 5,7 promilės. Šiek tiek didesnis natūralusis
gyventojų prieaugis buvo Pietų, o mažiausias
– Vakarų bei Šiaurės Europoje. Per 20 amžiaus 75 metus Europos gyventojų
skaičius palyginti su kitais regionais, padidėjo mažiausiai, todėl Europa
nedaug prisidėjo prie bendro pasaulio gyventojų skaičiaus didėjimo.
Prieš metus, 2002-ųjų kovo viduryje, Niujorke į konferenciją susirinkę
Jungtinių Tautų Organizacijos demografijos ekspertai pirmą kartą paskelbė,
kaip tuomet atrodė, sensacingas išvadas: „demografinis sprogimas“
pasibaigė, beveik visose pasaulio šalyse gimstamumas artėja (arba jau
pasiekė) tą ribą – du vaikai šeimai – kada gyventojų skaičius tampa
stabilus arba artimoje ateityje pradės netgi mažėti.
Daugumoje išsivysčiusių Vakarų šalių ši tendencija jau buvo seniai žinoma:
pavyzdžiui, Vokietijoje jau beveik tris dešimtmečius žmonių kasmet gimsta
mažiau nei miršta. Tačiau, kaip teigiama ekspertų išvadose, pastaraisiais
dešimtmečiais ir besivystančiose, vadinamojo trečiojo pasaulio šalyse
(Indijoje, Indonezijoje, Brazilijoje, Meksikoje, Filipinuose) gimstamumas
krito dramatiškai.
Demografinės tendencijos, globalizacija, informacijos ir komunikacijų
transformacija, kaip ir žinių ekonomikos pasiekimai yra lemiami naujųjų
Europos iššūkių faktoriai. Tik plečiant galimybes juos geriau pasitikti ir
valdyti – tiek šalių ekonomika, tiek ir pati visuomenė galės deramai į juos
atsakyti.
Kaip žinia, 2004 metais išsiplėtusioje Europos Sąjungoje gyveno 455mln.
žmonių, Jungtinėse Valsijose – 295mln. Tačiau pasak mokslininkų jau 2050
metais Amerikoje turėtų gyventi 420mln.,o Europoje – 430mln. žmonių.
Pagrindinė to priežastis yra visuomenės senėjimas, kuris vyksta tuomet,
kada žmonės gyvena ilgiau ir turi mažiau vaikų. Štai Vokietijoje viena
moteris vidutiniškai pagimdo vos 1,3 vaiko, o visos ES vidurkis tėra 1,5.
Europos Sąjungos šalių vietinių gyventojų gimstamumas dabar yra gerokai
žemesnis negu natūralios gyventojų kaitos lygis, kurį sudaro 2.1 vaiko
vienai moteriai. Jeigu ne imigracija, ES populiacija iki 2075-ųjų galėtų
sumažėti 100 milijonų.
Gimstamumas Europoje dabar yra toks mažas, kad tikėtina, jog per
ateinančius 50 metų gyventojų pastebimai sumažės. Jungtinių Tautų
duomenimis, kurių paskutinės prognozės buvo gana tikslios, per
būsimus 50
metų bendrai pasaulio gyventojų skaičius teišaugs nuo 2000 metais buvusių 6
milijardų iki 8–9 milijardų 2050 metais. Per tą patį laikotarpį
27 šalių, kurios jau 2007 metais turėtų būti ES narės, gyventojų skaičius
nukris 6 proc., t.y. nuo 482 milijonų iki 454 milijonų. Europos šalyse, kur
gimstamumas ir dabar yra mažas, sumažėjimas bus akivaizdesnis. 2050 metais
italų skaičius nuo 57,5 milijonų 2000 metais sumažės iki 45 milijonų,
ispanų – nuo 40 iki 37 milijonų. Šiuo metu Vokietijoje gyvena apie 80 mln.
žmonių, o XXI a. pabaigoje jų gali likti vos 25 mln. Vokietijos banko
duomenimis, net jei priskaičiuotume nerealiai aukštą imigrantų skaičių –
apie 250 tūkst. kasmet, Vokietijos gyventojų iki 2100 metų vis tiek
sumažėtų penkiasdešimčia milijonų. Tad skaičiai išties verčia
susimąstyti…Beje, jeigu, kalbėdami apie taip sparčiai mažėjantį gimstamumą,
prisiminsime dar ir tai, kad europiečių gyvenimo trukmė ilgėja, pamatysime