Asirijos valdovas Ashur-Nasir-Apalas siuntė savo žmones į gintaro žemę, ten, kur jūros gintarą išplauna kaip varį…“
883 m. pr. Kr. asirų užrašas ant obelisko
Referatas
Klaipėdos ‚, Ąžuolino “ gimnazijos
1 B klasės mokinės
Margaritos Fokinos
KAS YRA GINTARAS?
Nuo seniausių laikų gintaro pavadinimas turėjo tik vieną reikšmę – šiuo žodžiu vadintas Baltijos gintaras. Baltijos gintaras – tai prieš 50 mln. metų eoceno periodu sukietėję spygliuočių sakai. Manoma, kad tuo metu Šiaurinė Europos dalis buvo vientisas žemynas, geologų vadinamas Fenoskandija. Ten augo didžiuliai miškai. Susikaupusius sakus iš miško dirvožemio išplaudavo upės ir nešdavo į jūrą pietų link. Bėgant laikui ir vykstant oksidacijos bei polimerizacijos procesams, sakai virto gintaru.
Tačiau procesai, kuriems vykstant susidarė gintaras, paliko savo pėdsakus įvairiose žemės rutulio vietose – jie paveikė ne tik įvairių rūšių spygliuočių, bet ir lapuočių augalų sakus. Pasaulyje žinoma apie 150 fosilinių sakų rūšių, kurių amžius svyruoja nuo 50 iki 200 milijonų metų. Tačiau tai nėra gintaras, o tik jo giminaičiai, turintys savo vardus. Dauguma jų randama Europoje ir Amerikoje. Pavyzdžiui, Sembos pusiasalio telkinyje randamas ne tik Baltijos gintaras, bet ir kelios fosilinių sakų rūšys (labai įvairūs gabalėliai nuo kelių milimetrų iki kiaušinio dydžio, daugybė spalvų: nuo melsvų, žalsvų, įvairiausio atspalvio rudų iki juodų kaip derva).
Žiūrėdami į natūralaus gintaro gabalus, galime suprasti, kaip sakai lašėjo, varvėjo ar slinko. Kai kurie gintarai turi taisyklingą lašo formą, kiti sustingo it varvekliai, daug sakų medžio kamienu nuslinko ant žemės ir sukietėjo, tapo gumulais arba kaupėsi po žieve ar tiesiog medžio kamiene.
Medieniniai lęšiai (2%) yra skaidrūs, nes juos sudarantys sakai buvo labai suslėgti ir izoliuoti nuo išorės poveikio.
Požieviniai lęšiai susidarydavo sakams plūstant po žieve, jai atsiplėšus nuo medienos. Jų kontūrus formavo susidariusi požievinė ertmė. Požievinių lešių paviršiuje visuomet randama brazdo plaušinio audinio atspaudų.
Žievinis gintaras susidarė storoje gintarmedžio žieveje, prasiskyrus jos plokštelėms. Žievinio gintaro lęšiai labai savitos netaisyklingos formos, karpytais pakraščiais, juos suformavo prasiskyrusių žieves plokštelių kontūrai. Jiems būdingi atspaudai iš abiejų pusių: vienoje – iškilūs, kitoje – tokios pat formos įdubę.
Gintaro varvekliai (12%) skirstomi į mikro- ir makrovarveklius. Mikrovarvekliai (,,gintaras gintare“) – makrovarvekliuose užsikonservavusios pirmosios ištekėjusių sakų porcijos – stambių varveklių užuomazgos. Makrovarvekliai susidarydavo sakams tolydžiai tekant iš sužalotos medžio vietos. Pastarieji – pagrindinė augalinių ir gyvūlinių liekanų talpykia, juose aptinkama daugiau kaip 95% visų inkliuzų. Dauguma varveklių turi aiškias prikibimo žymes, šios rodo juos kabėjus ant nestorų (2-8 cm skersmens) šakų.
Gintaro lašai (5%) – atitrūkęs nuo varveklių ir kamienu tekančių srovių sakų perteklius. Jie įvairaus dydžio, nevienodai išsilaikę ir dažnai deformuotos struktūros. Daugiausiai pasitaiko (apie 30%) krintant susiplojusių lašų. Labai nedaug yra taisyklingos formos – jie gali būti susidarę sakams tekant iš medienos plyšių arba jiems nukritus į vandenį.
Kamieninis gintaras – gausiausia ir įvairausia gintaro morfologinė atmaina (58%). Išsilieję kamieno paviršiuje, sakai sudarydavo dideles sankaupas ir jos palengva tekėdavo žemyn. Saulės kaitinami, jie daug kartų išsilydydavo ir vėl sukietėdavo. Nuo kaitros išgaruodavo lakiosios dalys, tačiau iš klampios sakų masės ne visos dujos pajėgdavo išgaruoti. Sakams šliaužiant kamienu, įvairių spalvų srovės susimaišydavo, tarpusavy susipindavo, todėl paviršinis gintaras įgijo labai margą spalvinę tekstūrą. Kamieninio gintaro aptinkami didžiausi gabalai, sveriantys po keletą kilogramų.
Įvairaus dydžio – nuo 1-2 mm trupinėlių iki 1 m ilgio luitų, sveriančių net iki 10 kg. Tokių didžiulių, žinoma, tik keli. Didžiausias gintaro gabalas – 47 cm ilgio ir sveriantis 9,817 kg – saugomas Berlyno gamtotyros muziejuje. Didžiausias Lietuvoje esantis gintaras, saugomas Palangos gintaro muziejuje, sveria 3,698 kg. Mūsų muziejaus gražuolis – 2,054 kg
Didelė spalvų įvairovė: mokslininkai suskaičiuoja apie 250 įvairiausių spalvų ir atspalvių. Jau Plinijus Vyresnysis (23-79 m. po Kristaus) yra rašęs, kad galima išgauti bet kokią gintaro spalvą, specialiai jį apdirbant. Šiuo metu populiarus yra kaitinimas – gintaras įgauna raudoną atspalvį, bet termiškai apdirbamas, gintaras praranda savo natūralias savybes.
KĄ SAKO APIE GINTARO ATSIRADIMĄ MOKSLININKAI?
Gintaro formavimasis
iš tų sakų turėjęs šias pagrindines stadijas. Sakingų spygliuočių ir plačialapių lapuočių miškai augo Fenoskandijos žemyne šilto ir drėgno klimato sąlygomis. Klimatui staiga dar labiau atšilus ir medžiams nespėjus taip greitai prisitaikyti prie naujų klimato sąlygų, iš pušų Pinus succinifera Conwentz pradėjo smarkiai tekėti sakai. Sakai tekėjo medžio liemeniu ir kaupėsi tarpušakėse, plyšiuose, drevėse bei varvėjo ant žemės. Juose buvo daug terpenų, neleidusių iš karto kristalizuotis. Bet terpenai garavo, ir sakai kietėjo ant medžio, oksidavosi ir izomerizavosi. Visa tai truko šimtus metų.