Klaipėda
Klaipėda yra vakarų Lietuvos regione, kuris istoriškai vadinamas Mažąja Lietuva. Šio krašto istorija yra skirtinga nuo Lietuvos istorijos.
Viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurios Ordinas kūrė savo pilį ir miestą Klaipėdos vietoje, buvo galimybė kontroliuoti prekybinį Baltijos jūros-Nemuno kelią. Svarbiausių vandens kelių kontrolė Europoje jau nuo ankstyvų viduramžių teikė geras galimybes lobti ir užsitikrinti sau didesnį saugumą – prekybiniai vandens keliai buvo neatsiejami nuo karo kelių.
Įplauka į Kuršių marias buvo labia reikalinga laivams, ieškantiems prieglaudos nuo štormų, net jei jie nebuvo suinteresuoti prekyba su vietiniais kuršiais arba kitų genčių žmonėmis, gyvenusiais Nemuno pakrantėse.
1252m. pilies statybą Dangės žiotyse inicijavo Livonijos ordino magistras Eberhardas von Seyne ir Kuršo vyskupas Heinrichas. Po 2 mėnesius užtrukusios statybos pilis buvo pavadinta Memelburgu. Pirmoji pilis buvo medinė ir susidėjo iš branduolio ir dviejų priešpilių, kartu su pilimi aptvertų grioviais ir gynybine siena. Vokiečiai manė, jog marios – tai Nemuno šaka, o patį Nemuną jie vadino Memeliu. Iš čia ir miesto pavadinimas. Pirmieji tiltai buvo pastatyti dar 1252 m. per medinės pilies griovius. Tarp pilies salos su naująja mūrine pilimi, priešpilių ir miesto salos buvo pastatyti dar keli tiltai. Bent vienas iš 1253 m. pastatytų tiltų buvo toks aukštas, kad po juo į uostą prie pilies galėjo praplaukti laivai.
1253 m. pabaigoje buvo užbaigta nauja, stipri, mūrinė pilis ir prie jos jau egzistavo miesto užuomazga. Klaipėda – Memelis yra seniausia vokiečių gyvenvietė Rytų Prūsijoje (Karaliaučius įkurtas 1255). Spėjama, jog pirmaji koplyčia buvo pilyje ( koplyčia čia išliko iki XVIII a. paskutinio ketvirčio).
Sausumos kelias iš Prūsijos į Livoniją, ėjęs per Kuršių Neriją ir Klaipėdą iki Liepojos, Ordino laikais buvo vadinamas pakrančių keliu. Viena iš Klaipėdos komtūro pareigų buvo užtikrinti saugumą keliauninkams ir pašto gabentojams. Laivyba viduramžių miestui buvo itin svarbi, nes pradžioje ne tik pilis, bet ir negausūs miestiečiai būdavo aprūpinami amatininkų dirbiniais, o kartais ir maistu, viską gabeno jūra. Klaipėdos amatų plėtotė buvo gana lėta skirtingai nei kituose viduramžių miestuose. Net praėjus keliems šimtmečiams nuo miesto įkurimo, amatai tebebuvo pradinėje stadijoje. Pilis buvo aprūpinama importiniais gaminiais.
XIII a. Dangė tekėjo senąja vaga, kurios vietoje dabar yra Didžioji Vandens gatvė ir dalis kvartalų šalia jos. Ties dabartine Teatro aikšte Dangė dalijosi į kelias šakas, sudarydama žemas, smėlingas šakas. Senojo teatro pastato rytinis kampas išmūritas buvusioje baloje, Teatro ir Žvejų gatvių sankirtoje buvo senvagės tvenkinys.
1257 m. Livonjos magistras Burchardas von Hornhausenas miestui suteikė Liubeko teises. Tad Klaipėda yra seniausias miesto teises turintis miestas dabartinėje Lietuvoje. Miestas augo iš lėto. Klaipėdą nuolat puldinėjo žemaičiai. Ji griauta ir deginta.
XIV a. pagrindinis klaipėdiečių užsiėmimas buvo žvejyba ir prekyba. Pagrindiniai to meto laivų tipai: jūriniai laivai, žvejų laivai, Deimos laivai, keltai ir mažieji laivai bei valtys. Į Klaipėdą buvo siunčiami lentpjoviai ir dailidės, gabenamos statybinės medžiagos. Intensyviausias kapitalinio Klaipėdos pilies perstatymo laikotarpis truko nuo 1399 iki 1409 metų. Jau tada kūrėsi smuklės, kuriose apsistodavo misto svečiai ar prekeiviai. Smuklėse vaišindavo alumi, midumi ir vynu. Ordino pilyje, kaip įprasta, buvo alaus darykla, kurioje gamintas vietinis alus. Gausiai buvo geriamas ir atvežtinis alus: Vismaro, Gdansko, Karaliaučiaus, Gubeno.
Parakiniai šaunamieji ginklai Klaipėdoje atsirado jau 1415 m. Klaipėdos komtūrijos karinė įgula XIV a. pabaigoje neviršijo 40 žmonių. XVI a. ginkluotės skaičius taip išaugo, jog įgulą sudarė apie 150-180 karių.
1422 m. po Melno taikos buvo atnaujinti pilies rekonstrukcijos darbai. Imta pilti pylimus, įrenginėti šliuzus, atstatinėti sugriautą malūną. XV a. pilis pavaizduota vieninteliame šaltinyje – 1535 m. datuotoja graviūroje. Pradėjus perstatinėti pilį, LDK ir kryžiuočių karo metu sunykęs miestelis, buvo perplanuotas. Pilį ir miestą bandyta sujungti į vientisą gamybinę sistemą, miesto pagrindą, greičiausiai, sudarė 2 stačiu kampu susikertančios gatvės. Palei pirmąsias atsiradusias gatves formavosi seniausi Klaipėdos kvartalai. XVI a. pradžioje jau buvo kvartalai tarp Kurpių, Kepėjų, Tiltų ir Vežėjų gatvių. Vėliau atsirado kvartalai tarp Turgaus (tuomet Bažnyčių gatvė) ir Tomo gatvių.
Planingas dabartinių gatvių apstatymas pradėtas tik prieš 1540 gaisrą, susiformuoja priemiestis, vėliau pavadintas Krūmamiesčiu. 1594 statoma nauja mūrinė Rotušė. 1593 Klaipėdiečiai pradėjo statyti laivus. XVI a. viduryje į pietus nuo pirklių miesto, už senosios Dangės, išaugo priemiestis, vėliau pavadintas Fridricho miestu. XVI a. antrosios pusės pastatuose dažnai aptinkama Fachverkui būdingų skersinių ir kampinių jungčių. Fachverkines sienas turėjo dar 1529 m. senąjame mieste nugriauta bažnyčia.
Kuriantis Klaipėdos cechams, smuklininko profesija tapo privilegijuota. Tačiau, dar ir XVIII a. miesto smuklės turėjo prastą reputaciją, nes nakvynė čia buvo labai brangi,
aptarnavimas nekoks.
Nuo XVII a. Klaipėdoje karkasinė ir fachverkinė konstrukcijos vyravo gyvenamųjų namų statyboj. Nuo 1627 metų aplink miestą pradėjus pilti bastionus, pakito senamiesčio išplanavimas. Darbams vadovavo inžinierius Kristionas Rozė (1607-0659). Norėta Klaipėdą paversti miestu-tvirtove.
1629 m. pagal Žečpospolitos ir Švedijos susitarimą miestas ir pilis be mūšio perleisti švedams, kurie čia išbuvo iki 1635 m. Vos švedai pasitraukė, pradėti pilies remonto bei tvirtinimo darbai, pradėta užpilinėti Senąją Dangę, jos vietoje – Didžiojo vandens gatvė. 1693 m. Fridricho miestas gavo miesto teises. Svarbiausią reikšmę jau turėjo nebe pilis, bet įtvirtintas miestas. Tuo metu mieste buvo net šeši tiltai, neskaičiuojant pilies tiltų. Tiltas per miesto griovius prie Kulių vartų ir tiltas per Naująją Dangę buvo pakeliami. Pastarąjį saugojo Tiltų vartai. Klaipėdos uostas iki pat XVIII a. buvo Dangės žiotyse, šalia pilies. Iš uosto laivai gabeno tradicines prekes: mėsą, lašinius, jautienos lajų, taukus, sviestą, vašką, degutą, apynius, sėmenis, medų, medieną, o įsiveždavo: druskos, vario, plieno, švino, stiklo, statybinių medžiagų, kartais žuvų ir grūdų, audinių, alaus, vyno, prabangos dalykų.