DIDŽIOSIOS BRITANIJOS SALOS
Didžiosios Britanijos salos iš šiaurės į pietus nutįsusios beveik 1000 km. D. Britanijos salos – vienintelis didelis salynas prie Vakarų Europos krantų. Jam priklauso dvi didelės salos: D. Britanijos ir Airijos. Aplink jas – daugybė mažų salelių:Meno, Alėjaus, Džuros, Tairio, Ramo, Skajaus, Orknio, Hebridų, Lujo ir kitos.
Bendras salyno plotas apie 325 tūkst. km2, iš jų 230 tūkst. km2 priklauso D. Britanijos salai, o 84 tūkst. km2- Airijos salai.
Salyno krantai labai vingiuoti, išraižyti gilių įlankų ir fiordų. Pakrantės zona beveik neviršija 200 m. gylio. Ant žemyninės seklumos paviršiaus aptinkami upių vagų ir kopų fragmentai, tai liudija, kad salos nuo žemyno atsiskyrė nesenai. Galutinis salyno atsiskyrimas nuo žemyno ir dabartinis pakrančių susiformavimas vyko jau poledyniniu periodu.
Didelės įlankos D. Britanijos ir Airijos salų pakrantėse susidarė ten, kur yra lygumos. Kitokia padėtis pusiasaliuose – ten kyla kalnų masyvai. Ypatingai ryškiai išraižyti šiaurės vakarinė D. Britanijos salos dalis ir vakarinė Airijos pakrantė.
D. Britanijos šiaurėje iškyla Šiaurės Škotijos kalnynas. Gilus tektoninis lūžis padalina kalnyną į dvi dalis: Šiaurinį ir Grampiano kalnyną. Čia yra aukščiausia salyno viršūnė- Ben Nevis [1343m.] Tarp šių kalnynų, lūžio vietoje yra Kaledono kanalas, kuris jungia Lordo ir Mario įlankas. D. Britanijos šiaurėje atskilo dvi salų grupės:Vidinės ir Išorinės Hebridų salos.
Šiaurės Škotijos reljefe matosi ledynų darbo pėdsakai: riedulių sangrūdos,“avinų kaktos”, trofinės lygumos. Pietinė Škotijos dalis lygesnė. Ten yra ežerų ir riedulių sankaupų.
Visą vidinę Airijos salos dalį užima Centrinės Airijos lyguma. Čia būdingi karstiniai dariniai: gilūs šuliniai, urvai, galerijos, požeminės upės ir ežerai. Visa tai formavosi išplovus karbono periodo klintis. Centrinė Airijos lyguma apsupta kalnų masyvais (aukštis apie 1000m). Aukščiausia Airijos vieta Kerio kalnai su Karantinulio viršukalne (1041m). Be ryškaus tektoninio ir erozinio susiskaldymo, Airijos reljefui būdingas ir apledėjimų paliktas reljefas.
D. Britanijos salų gelmėse rasta daug naudingų iškasenų. Kambro ir Airijos kalnuose randama švino ir cinko rūdų; Kornvalyje- vario, alavo, o Midlende gausu geležies rūdos. Svarbiausia iškasena yra akmens anglis. Jos yra: Vidurio Škotijos pažemėjimuose, Peninų pakraščiuose ir pietiniame Velse. Naftos ir gamtinių dujų gaunama iš Šiaurės jūros šelfinės zonos. Tai pagrindinė naftos gavybos vieta. Airijoje yra dideli durpių klodai.
Drėgni vakarų vėjai, pučiantys ištisus metus, atneša į D. Britanijos salas didelį kiekį kritulių. Jie formuoja jūrinį klimatą. Britų salas gaubia Šiaurės Atlanto šiltoji srovė, todėl vidutinė metinė temperatūra 8-110 C. Žiemos ten šiltos ir drėgnos, pučia gūsingi vėjai, o rūkai dažni visus metus.
Šalčiausio mėnesio vidutinė temperatūra visada teigiama; čia 4-80 šilčiau negu tose pačiose platumose R. Europoje. Įsivyravus šiaurinėms oro masėms Škotijoje žiemą oras atšąla iki -180 C. Sninga visoje saloje, bet sniegas išsilaiko apie 1-1,5 mėn.,o Anglijos pietuose- ne ilgiau kaip savaitę, todėl žolė ten žaliuoja ištisus metus. Pavasaris bei ruduo ilgas, vėjuotas, drėgnas ir žvarbus. Vasaros vėsios, vidutinė temperatūra 2-30 C žemesnė negu toliau žemyne esančiose srityse. Kritulių iškrenta per visus metus 1500 mm, o vietomis- iki 2000mm. Krituliai iškrenta smulkaus lietaus pavidalu, o žiemą kai kuriuose rajonuose lyja ištisai. Viena iš gamtinių ypatybių D. Britanijos salose- tiršti rūkai. Jie būna labai dažnai ir labai tiršti, kad net neįmanoma įveikti stipriausiu apšvietimu. Jie gali tęstis ištisas dienas.