JAV sistema: mišrioji ekonomika
JAV ekonomikos sistema yra iš esmės privačios nuosavybės santvarka. Ši santvarka, dažnai vadinama laisvosios verslininkystės sistema, yra visiškai priešinga socialistinei ekonomikos sistemai, besiremiančiai valstybiniu planavimu ir visuomenine gamybos priemonių nuosavybe.
Vis dėlto valstybė tam tikru mastu visada reguliavo ir kontroliavo JAV ekonomiką. Kartu JAV piliečiai visada galėjo laisvai pasirinkti, kam dirbti ir ką pirkti. O svarbiausia, kad amerikiečiai patys renka pareigūnus, nustatančius ekonomikos politiką.
JAV ekonominėje sistemoje vartotojai, gamintojai ir valstybė daro sprendimus kikvieną dieną – daugiausiai per kainų sistemą. Kaip tik dinamiška šių trijų grupių sąveika ir verčia funkcionuoti ekonomiką. Tačiau pagrindinė rinkos jėga yra gamintojų ir vartotojų sąveika; dėl šios priežasties JAV ekonomikos sistemą mokslininkai pavadino “rinkos ekonomika”.
Paprastai vartotojai siekia už turimus pinigus nusipirkti kuo geresnį daiktą, o gamintojai parduodamam daiktui nori nustatyti kuo aukštesnę kainą ir gauti kuo didesnį pelną. Valstybė, t.y. federacijos, valstijų ir vietos valdžios organai, rūpinasi visuomenės saugumu, laiduoja sveiką konkurenciją ir teikia tas paslaugas, kurias, visų manymu, geriau atlieka valstybinės, o ne privačios įmonės. Tarp šių visuomeninių paslaugų minėtinas teisingumo vykdymas, švietimas ( nors yra nemaza privačių mokyklų ir mokymo centrų ), pašto ( bet ne telefono ) tarnyba, kelių tinklas, socialines statistikos duomenų skelbimas ir, zinoma, krašto apsauga.
Šioje sistemoje ekonomikos jėgų niekas nevaržo, todėl prekių ir paslaugų kainas reaguliuoja pasiųla ir paklausa. Verslininkai laisvai plėtoja savo verslus. Teoriškai, jeigu jų prekių ar paslaugų kokybė ir kainos nėra konkurencingos, jie išstumiami iš rinkos , vadinasi, pasilieka tik patys apsukriausi ir geriausiai tenkinantys visuomenės poreikius. Praktikoje valstybė kišasi į grynąją konkurenciją ir reguliuoja ją siekdama kitų šalies tikslų – kainų ir pajamų pastovumo, tam tikrų regijonų vystymo ar aplinkos saugojimo. Norėdami gauti kuo didesnį pelną, į grynąją konkurenciją gali kištis ir patys verslininkai – nustatinėdami kainas arba imdamiesi kitokių monopolinių priemonių.
JAV daugelis žmonių yra kartu ir vartotojai, ir gamintojai; jie taip pat yra ir balsuotojai, darantys įtaką valdžios sprendimams. Tas vartotojų gamintojų ir valdžios žmonių maišinys nuolat kinta ir nulemia dinamišką, o ne statišką ekonomiką. Pastaraisiais metais viešai iškėlė savo reikalavimus vartotojai, o valdžia atsiliepdama į juos sukūrė ginančias vartotojų interesus ir besirūpinančias visos visuomenės gerove institucijas.
Išradimai ir gamtos išteklių
eksploatavimas
XIX amžiaus antroje pusėje užplūdo naujų atradimų ir išradimų banga, kyrią, įžymios JAV istorikų šeimos nuomone, galima pavadinti “antraja pramonine revoliucija”. Ypač reikšmingais jie laiko šiuos įvykius:
• 1859 m. – Pensilvanijos valstijos vakaruose randama nafta.
• 1868 m. – pradedama gaminti G.L. Scholeso rašomoji mašinėlė.
• 1875 m. – pradedamas naudoti G.F. Swifto prekinis vagonas-šaldytuvas.
• 1876 m. – Alexanderis G. Bellas peruoda pirmąją žinią telefonu.
• 1877 m. – užgroja Thomo A. Edisono gramofonas.
• 1879 m. – Georgui Seldenui išduodamas patntas už “benzininio vežimo” sukūrimą.
• 1882 m. – Niujorke pradeda veiti Edisono elektrinė.
• 1903 m. – broliai Wrightai atlieka sėkmingą skrydį lėktuvu.
Žemės ūkio produkcijos pertekliaus
skirstymas
Nuo trečiojo iki devintojo dešimtmečio JAV žemės ūkio problema buvo produkcijos perteklius. Kad geriau būtų naudojami pertekliniai maisto produktai, sudarytos dviejų rušių programos. 1954 m. Kongresas priėmė viešąį įstatymą “Mistas taikai”. Kadangi JAV maisto ir pluošto eksportas padėjo atsigauti Europai ir Japonijai, JAV ekspertai nusprendė, jog tokie kroviniai paskatintų besivystančių šalių ekonomikos plėtrą.
Ūkininkai vylėsi, kad “Maisto taikai” programa panaikins smukdantį kainas produkcijos perteklių. Susirūpine ekonomine būkle miestų gyventojai manė, kad ji apmažins valstybės išlaidas perteklinių grūdų sandėiavimui. Galiausiai filantropai tikėjosi, kad ji padės pamaitinti alkstančius visame pasaulyje. Nemaža maisto atsargų dalis buvo panaudota kaip paskata besivystančių šalių darbininkams, kuriems už darbą vietiniuose objektuose buvo mokama Amerikos maisto produktais.