Kai trykšta verdantys Islandijos geizeriai
Karštos versmės – stulbinantis gamtos reginys
Maždaug prieš šešiasdešimtpenkis milijonus metų tarp Grendlandijos ir Skandinavijos įtrūko žemės pluta. Iš žemės gelmių į paviršių veržėsi magma, kurią vėsino jūros vanduo. Daugelį amžių formavosi bazalto kalnai, kurie kilo vis aukščiau ir maždaug prieš šešioliką milijonų metų išniro iš vandens kaip šnypščiantys ir garuojantys vulkanai. Taip atsirado Islandija Salos formavimosi procesas tebevyksta ir šiandien. Vulkaninės salos gyventojai įsikūrę virš šio verdančio katilo, naudojasi jo privalumais ir rizikuoja gyvybę.
„Karšta vieta“
Milijonus metų Amerikos ir Eurazijos žemynai tolsta vienas nuo kito maždaug 2.54 cm per metus. Kai atsivėrė plyšys ir į paviršių išsiliejo magma, susiformavo Islandija. Štai tokia įdomi šios šalies geologinė istorija.
Iki šiol Islandija yra viena iš pasaulio „karštų vietų“, kuriose iš žemės gelmių ištrykšta didžiulis lavos kiekis. Islandijos atvejis yra gana keistas, nes 5155 kvadratinių kilometrų, didžiausią plotą Europos bendrijoje, dengia storas Vatnajokudlio ledyno ledo sluoksnis. Islandijos vulkanų išsiveržimai nėra dažni, tačiau pavojus visada gresia, o retkarčiais tampa akivaizdus. Išsiveržus vulkanams ištirpsta didžiulis ledo kiekis. Kai kurie mokslininkai spėja, kad galiausiai pietvakarinė Islandijos dalis užtvins ir gyventojams teks išsikelti kitur.
Vis dėlto vulkanų aktyvumas teikia tam tikros naudos. Dėl žemės gelmių šilumos gruntinio vandens temperatūra vos 914 m gylyje siekia 280˚C ir naudojama elektros energiojai gaminti, namams ir šiltnamias šildyti. Sostinėje Reikjavike žiemą šildomi netgi šaligatviai, kad neapledėtų. Žydra atvėsinto vandens lagūna prie Grindaviko elektrinės – tai natūraliai šildomos terminės gydomosios vonios, kuriose malonu maudytis. Nuolatinė vulkaninė veiklasalos gyventojams teikia dra vieną privalumą – vilioja turistus. Islandijos karštosios versmės ir geizeriai visiškai nederlingai žemei atneša gana gausų pajamų iš turizmo derlių.
Haukadalūro karštosios versmės ir didžiulis geizeris maždaug 96 km į rytus nuo sostinės yra vienas iš labiausiai turistų lankomų Islandijos gamtos fenomenų, nors ir šiuo metu versmės nėra tokios aktyvios. Kažkada iš geizerio kas valandą išsiverždavo beveik 61 m aukščio garų pliūpsniai. Tokie geizerio išsiveržimai kartojosi nuo 1294m., tačiau šiuo metu ne visada pasiseka pamatyti šį reginį.
Karštosios Strokūro versmės
Kur kas labiau turistams pataikauja Strokūro karštųjų versmių geizeris, kuris kas dešimt minučių ištrykšta į viršų maždaug 24 m. Šį reginį užbaigia trumpas lietus, paskui duburys nurimsta, ir vinguriuoja vos kelios garų sruogelės. Netikėtai vėl pradeda kunkuliuoti vanduo, formuojasi dideli garų burbulai, kol galiausiai jie pratrūksta garų ir karšto vandens pliūpsniais. Tuomet vandens temperatūra duburyje siekia 97˚C. Islandijoje yra maždaug trisdešimt geizerių, tačiau vos keli tokie žavūs kaip Strokūro.
Be to, verta aplankyti Hveraveliro žydrąsias versmes maždaug už 71 km į šiaurę tarp Hofo ir Laungjokudlio ledynų beveik 152 m aukštyje virš jūros lygio. Čia karštosios versmės burbuliuoja ir garuoja, tačiau saugokitės, nes žemė po kojomis trapi, ypač ten, kur ji padengta geltonomis sieros ar baltomis kalkių apnašomis.
[geriausias laikas kelionėms į Islandiją Birželis – Rugpjūtis.]
Istorija
Į Islandiją pirmieji įsikėlė norvegai bei keltai IX amžiaus pabaigoje bei X amžiuje. 930 metais įkurtas ilgiausiai pasaulyje veikiantis parlamentas – Altingas. 300 metų Islandija buvo nepriklausoma, o vėliau pateko Norvegų bei Danų įtakon. Formaliai sala buvo Norvegijos kolonija iki 1814 metų, o vėliau – Danijos priklausoma teritorija.1918 metais Islandija įgijo suverenitetą ir tik 1944 metais – pilną nepriklausomybę.
Administracinis suskirstymas
Islandijoje yra 23 administraciniai regionai, islandiškai sýsla (dgs. sýslur) ir 14 savarankiškų miestų kaupstaður (dgs. kaupstaðir). Žemiausiame lygmenyje yra 104 apylinkės (hrepur), kurios rūpinasi švietimu, transportu ir komunaliniu ūkiu. Be to Islandija dalinama į 8 apskritis, kurios yra regionų grupės.
Geografija
Geologiniu požiūriu Islandija yra Europos žemyno dalimi. Sala yra ant Vidurio Atlanto kalnagūbrio, dėl to joje yra nemažai ugnikalnių – Hekla, Katla, Askja, Grímsvötn, Hvannadalshnúkur (aukščiausia šalies viršūnė).
Demografija
Nutolusi salos padėtis ilgą laiką ribojo migraciją. Dėl to genetiškai Islandijos gyventojai yra labai artimi. Kultūriškai ir kalbiškai islandai priklauso skandinavams, islandų kalba yra viena iš skandinavų kalbų. Pagrindinė religija – liuteronizmas, kuris yra ir valstybinė Islandijos religija (89,4% gyventojų save laiko liuteronais).
Ledo ir ugnies sala
Atlanto vandenyno šiaurėje, kur į pietus driekiasi Vidurio Atlanto gūburys, yra įdomi ir didelė Islandijos sala. Plotas 103 tūkst.kvadrat. km., 300 tūkst.gyventojų. Islandijos sala apie 1,5 karto didesnė už Lietuvą. Nuo Europos žemyno nutolusi apie 1000 km., nuo Amerikos – apie 1800 km. Sostinė – Reikjavikas. Parlamentinė respublika. Islandija – tai unikalios gamtos,
atšiauraus klimato ir retai gyvenamas kraštas. Turi daugiausia pasaulyje ugnikalnių (30 veikiančių – didžiausias Fukla) ir geizerių – karštųjų versmių. Jomis apšildomi dauguma miestų ir šiltnamių. Islandija pirmoji pripažino atkurtą Lietuvos nepriklausomybę. Tai labiausiai nutolusi ir antra pagal plotą Europos sala.
Islandija susiformavo prieš maždaug prieš 60mln. metų aktyviai veikiant ugnikalniams. Per tą laiką saloje vyko milijonai ugnikalnių išsiveržimų. Per juos sala didėjo kito jos paviršius, todėl ją sudarančios uolienos – vulkaninės kilmės. Šiuo metu Islandijoje yra apie 200 ugnikalnių, iš kurių 30 – nuolat veikiantys. Aukščiausias salos ugnikalnis iškilęs 2119m virš jūros lygio. Nuo to laiko, kai saloje apsigyveno žmonės, Islandijos ugnikalniai buvo išsiveržę apie 150 kartų. Biasia katastrofa tapo Laki ugnikalnios išsiveržimas 1783 – 1784 metais, per kurį žuvo ketvirtadalis salos gyventojų. Dabar aktyviausias Islandijos ugnikalnis – Hekla. Paskutinį kartą ugnikalnis buvo išsiveržęs 1991 metais. Sausuma aplink salą plečiasi ir šiais laikais. Kai ugnikalniai veržiasi po vandeniu, į jo paviršių per gana trumpą laiką gali iškilti sausuma . 1963 – 1965 metais, išsiveržus povandeniniam ugnikalniui pris Islandijos krantų, susidarė 2,5 kvadratinių kilometrų ploto ir 145m aukščio salelė.
Geizeriai