::: Turinys :::
Įžanga ………………………………………………………………………………….1 psl.
Užteršti vandenynai – užteršti paplūdymiai ………………..2-3 psl.
Tušti tinklai ………………………………………………………………………4-6 psl.
Sergančios jūros……………………………………………………………..7-9 psl.
::: Įžanga :::
Vandens ekologinė būklė biosferoje ypač reikšminga. Tai pagrindinė terpė visiems svarbiems ekologiniams procesams. Liūdna, tačiau kuo toliau, tuo labiau žmonija pamiršta šiuos faktus. Jiems nerūpi kiti, jiems rūpi jų pačių gerovė. Todėl vandenynai, jūros bei kiti vandens telkiniai yra negailestingai teršiami. Pamažu jų reikšmė silpsta, užteršti vandenynai teikia daug mažiau naudos, tačiau daug daugiau atneša žalos žmonėms, gyvūnams, augalijai. Nereikėtų būti abejingiems, nes pamažu skaudžiai gailėsimės susidūrę su baisiomis taršos pasekmėmis. Sudrauskime tą, kuris pila atliekas į vandenį, mokykimes iš svetimų klaidų! Vanduo neturi kentėti!
::: Užteršti vandenynai – užteršti paplūdimiai ::::
Pastaraisiais metais žmogus vis dažniau paverčia jūras savo pagamintų atliekų sąvartynais. Į jūras atliekos patenka tiesioginiu ir netiesioginiu būdu. Netiesioginiu būdu į vandenynus iš upių sunešamos žemės ūkio trąšos ir kovos su kenkėjais priemonės. Fosfatai ir nitratai sukelia stiprią eutrofiją – maistingų medžiagų kiekio padidėjimą pakrančių vandenyse. Eutrofija skatina dumblių augimą, šie irdami naudoja deguonį, paimtą iš jūros vandens. O deguonies stygius vandenyje gali sukelti ištisų gyvūnų bendrijų (žuvų, moliuskų ir kt.) nykimą.
Nuodingos kovos su kenkėjais priemonės irgi prisideda prie jūros gyvūnų nykimo. Be to, upėmis į jūrą patenka buities ir pramonės nutekamieji vandenys, kurių sudėtyje yra ne tik nuodingų chemikalų bei sunkiųjų metalų, bet ir naftos bei kitų organinių medžiagų. Į jūrą laivais gabenamos ir išverčiamos pramoninės ir radioaktyvios atliekos (pvz., pramoninis nutekamųjų vandenų dumblas).
Avarijas patyrę tanklaiviai palieka jūroje milžiniškas naftos dėmes. Tačiau net ir pačius tanklaivių maršrutus galima be vargo atpažinti pagal jų paliekamus naftos pėdsakus.
Visa tai kelia didelį pavojų vandenynų gyvūnų bendrijoms, o kartu ir žmonėms. Del vandenynų ir atmosferos cirkuliacijos nė viena pakrantės ir aplinkinė sritis negali išvengti taršos. Jos pasekmės labiausiai jaučiamos tose pakrančių teritorijose, kurios yra tankiai apgyventų sričių kaimynystėje.
Šiuo metu minėtus dalykus reguliuoja tarptautinė MARPOL konvencija, kuri:
* Riboja laivų išleidžiamos į jūrą naftos kiekį.
* Draudžia naftos produktų išleidimą itin jautriuose regionuose (pvz., Baltijos jūroje, Juodojoje jūroje, Viduržemio jūroje, Persų įlankoje).
* Kontroliuoja atliekų išpylimą ir skandinimą.
* Nustato mažiausią atstumą nuo sausumos nutekamiesiems vandenims išleisti bei buities ir pavojingoms atliekoms pilti.
Kiti tarptautiniai susitarimai reglamentuoja labiausiai užterštų laivybos rajonų apsaugą, pvz., Šiaurės ir Baltijos jūrų.
Viena iš jūros apsaugos priemonių – nykstančių rūšių gyvūnų (pvz., jūrų vėžlių, banginių, ruonių, jūros paukščių ir kt.) draustinių ir rezervatų steigimas bei naujų technologijų tanklaivių naftos rezervuarams valyti kūrimas.
::: Tušti tinklai :::
Vandenynas pavojuje! Gresia svarbaus maisto šaltinio išsekimas! Nuo neatmenamų laikų žmonės žvejojo vandenynų pakrančių vandenyse, pakraštinėse jūrose. Šių vandenų žuvys yra svarbūs ištekliai, nes jie nuolat atsinaujina. Nors jūros gėrybės sudaro tik 2 % žmogaus mitybos raciono, tačiau jos suteikia 14 % reikalingų gyvulinių baltymų.
Kai kuriose pramoninėse šalyse, pavyzdžiui, Japonijoje, Norvegijoje ar Portugalijoje, 60 % žmogui reikalingų baltymų gaunami iš jūros gėrybių. O daugeliui vakarų Afrikos ir pietryčių Azijos atsilikusias ekonomikos šalių gyventojų, tai – vienintelis gero maisto šaltinis.
Šiuo metu žvejojamos penkios svarbiausios jūros gyvūnų grupės:
* Dugninės žuvys, tokios kaip menkė, raja, jūros liežuvis, jūrinė plekšnė, kurios labia vertinamos ekonomiškai stipriose šalyse.
* Atviroje jūroje gyvenančios žuvys: silkės, skumbrės ir sardinės, kurios daugiausia perdirbamos į žuvų miltus, naudojamus pašarams arba trąšoms. Labai vertingos žuvys, pavyzdžiui, tunas, lašiša, naudojamos tik žmonių maistui.
* Vėžiai (krabų bei omarų rūšys krevetės) daugiausiai gaudomi vakarinėje vidurio Atlanto dalyje, Indijos bei Ramiajame vandenynuose.
* Svarbus baltymų šaltinis gretimoms pietvakarių Atlanto, Viduržemio jūros bei vakarinės Ramiojo vandenyno dalies šalims yra galvakojai (kalmarai, aštuonkojai).
* Jūrų žinduoliai, medžiojami dėl riebalų ir mėsos. Kai kurios banginių rūšys (melynasis, kuprotasis ir finvalas) buvo šiek tiek išnaikintos. Del to šiuo metu pradėtos medžioti ir mažųjų banginių rūšys.
1950 metais buvo sugauta 21 mln. t. žuvies, o 1898 m. – jau 84 mln. t. Tokie laimikiai buvo
sužvejoti pradėjus naudoti žvejybos laivynus. Jie gali žvejoti nutolusiuose nuo tėvynės žūklės rajonuose. Didžiausią laivyną su 8 mln. BRT (brutto registro tonų) 1989 m. turėjo buvusi Sovietų Sąjunga. Mažai atsiliko Japonija, buvusi VDR, Lenkija, Danija, Norvegija ir kt. Šių šalių žūklės rajonuose buvo reguliariai žvejojama tankiais tinklais. Tokiu būdu buvo gerokai nuskurdintos žuvies atsargos pietryčių Atlante, rytinėje Atlanto dalyje bei Ramiojo vandenyno vakaruose. Maždaug trečdaliu jos sumažėjo ir šiaurinėje vakarų Atlanto dalyje bei Ramiojo vandenyno piretyčiuose. Kai kurioms žuvų rūšims net gresia išnykimas. Beveik išnaikintos svarbiausios banginių rūšys. Tas pats pasakytina apie Kalifornijos sardinių atsargas. Vertingų žuvų rūšių nykimas paskatino žvejoti mažavertes žuvis. Dėl to gerokai pasikeitė kokybinė žūklės sudėtis. 1990 m. vien tik Japonija sužvejojo 11 mln. t. žuvies. Ne ką nuo Japonijos atsiliko ir NVS šalys bei Kinija. Norvegijos, Danijos, JAV ir Indijos laimikiai svyruoja nuo 2 iki 5 mln. t. 32 % visos sugautos žuvies būdavo perdirbama į aliejų ir žuvų miltus, 16 % – konservuojama arba sūdoma ir 35 % žuvies – sušaldoma arba sunaudojama šviežia.