Ugnikalniai
Pasaulyje žinomų ugnikalnių yra labai daug. Ugnikalniai yra labai pavojingi, jie žudo žmones, naikina viską kas jiems papuola “po ranka”.
Ugikalniai padėjo sudaryti Žemę. Iš ugnikalnių kildavovandens garai kurie atvėsę sukurdavo pasaulio vandenynus ir salas.Ugnikalnį sudaro kūgis, stemplė ir krateris. Dauguma veikiančių ugnikalnių yra litosferos plokščių sandūroje. Susidūrus dviems plokštėms, viena gali būti nustumta po kita ir įgrūsta į mantiją. Plutos uolienos mantijoje išsilydo. Tos išsilydžiusios uolienos dažnai išsiveržia paviršiun kaip ugnikalniai. Šitaip ties Ramiojo vandenyno plokštės riba susidarė daugybė ugnikalnių pvz. Mihara Japonijoje. Kartais plokštėms susidūrus uolienos iškyla ir susigrūda paviršiuje, sudarydamos didziules kalnų grandines.
Pasauly yra daugiau nei 800 “gyvųjų” ugnikalnių, bet yra žinoma ir 70 ugnikalnių, veikiančiu po vandeniu. Jiems išsiveržus kartais susidaro salos kurio per pakartotinus išsiveržimus gali vėl išnykti.Taip atsitiko 1963 m. kai jūroje iškilo vulakninė sala. Ji buvo pavdinta Surtsėjumi. Dabar ten jau pasirodė augalai. Ar jūs žinote, kad Islandija taip pat yra vulkaninė sala?
Afrika:
Aukščiausias Afrikos kalnas yra Kilimandžaras – snaudžiantis ugnikalnis Tanzanijoje, Didžiojo Lūžio slėnyje. Didžiojo Lūžio slėnis tęsiasi 7000 km nuo Sirijos iki Mozambiko. Šį vaizdingą kraštovaizdį sukūrė per milijonus metų judėdamos dvi Žemės plutos plokštės. Kai kur susidarė gilūs tarpekliai (kaip Mau Kenijoje). Kitur, išsiveržus ugnikalniams ir lavai prasimušus į višų,atsirado plačios plynaaukštės (Ačio lygumos Kenijoje).
Azija:
Rytų Azijoje yra daugiau ugnikalnių nei, bet kur kitur pasaulyje. Ramiojo vandenyno pakrantėje ir salose taip dažnai išsiveržia ugnikalniai, kad šis rajonas vadinamas “Ugnies žiedu”. Galingiausias įsiveržimas įvyko 1883 m. – tada driokstelėjo Krakatau, esantis į vakarus nuo Javos. Girdėti buvo net Australijoje. 1928 m. saloje ėmė veikti naujas ugnikalnis Anak Krakatau – “Krakatau sūnus”.
Ugnikalnio išsiveržimas ir žemės drebėjimas Pietryčių Azijos salų regione ne naujiena . Juos sukelia didžiųjų Žemės plutos plokščių, vadinamų tektoninėmis, judesiai. Didelė Pietryčių Azijos salų dalis guli ant arkos formos siūlęs, jungiančios dvi tokias plokštes. Nors išsiveržęs ugnikalnis viską griauna ir naikina, saliečiai vis tiek rizikuoja ir veikiančių šlaituose dirba Žemę, nes nuo pelenų ji labai trąši.
Havajų salos:
Kai kurios Ramiojo vandenyno salos tėra iškilę statūs ugnikalniai. Havajų salynas – 132 vulkaninių salų grandinė. Dauguma ugnikalnių atsirado Žemės plutos plokščių pakraščiais. Tačiau “karštų zonų” ugnikalniaipaprastai esti virš povandeninių kalnagūbrių, susidariusių iš jūros dugnoišsiveržus magmai (išsilydiusiai uolianai). Tektoninei plokštei slenkant virš magmos židinio, randasi naujas ugnikalnis. Šiuo metutoks židinys yra po pačia Havajų sala.
Filipinai:
Filipinų saloje yra ugnikalnis pavadinimu Pinatabas. 1991 m. į šiaurę nuo Manilos Lusono saloje išsiveržė Pinatubo ugnikalnis. Tai buvo didžiausias istorijoje išsiveržimas, trukęs 10 dienų. Žemę padengė 7 m vulkaninių pelenų ir akmenų sluoksnis. Liūtys ji pavertė purvu, jis užtvenkė upes ir užvertė slėnius. Per vieną naktį aetų gentis neteko žemės ir namų.
Centrinė ir Pietų Amerika:
Ekvadoras turi garsųjį “ugnikalnių bulvarą” – keturias eiles vulkaninių kalnų, įeinančių į Andų kalnyną. Bent 10 iš jų tebėra veikiantys. Bene žymiausias yra Kotopachis. 5897 m aukščio, jis yra vienas iš aukščiausių veikiančių pasaulio ugnikalnių. Paskutinį kartą išsiveržė XX a. pabaigoje.
Indijos vandenynas:
Šiltuose vandenyse veisiasi mažyčiai gyviai – koralinia polipai. Per tūkstančius metų sulipę jų griaučiai išlenda į vandenyno paviršių, sudarydami koralų salą. Atolas – tai koralų žiedas, išaugęs aplink pavandeninį ugnikalnį. Šiam smengant lieka tik atolas. Jo centre telkšąs vanduo vadinamas lagūna.