TURINYS
1. Bendros žinios……………………………………………………4
2. Gamta…………………………………………………………….4
3. Gyventojai………………………………………………………..6
4. Ūkis ir pramonė…………………………………………………..7
5. Istorija…………………………………………………………….7
6. Naujosios Zelandijos santvarka…………………………………..8
BENDROS ŽINIOS
Pietinėje Žemės rutulio dalyje, neaprėpiamuose Ramiojo vandenyno plotuose, yra nedidelė grupė kalnuotų salų, sudarančių Naująją Zelandiją. Ši šalis yra bene labiausiai nuo Lietuvos nutolusi pasaulio šalis. Į šį salyną įeina dvi didelės salos – Šiaurinė ir Pietinė, nutolusios viena nuo kitos 32 km. pločio sąsiauriu, pavadintu salų atradėjo Dž.Kuko vardu, nedidelė Stiuarto sala, taip pat daugelis kitų mažų salelių. Bendras šalies plotas yra 270534 kvadratinių kilometrų. Savo dydžiu Naujoji Zelandija šiek tiek didesnė už Angliją ir beveik prilygsta Italijai. Salų kontūrai šiek tiek ištįsę ir vingiuoti. Jos eina iš šiaurės į pietus 1500 kilometrų, o jų plotis tik tarpais esti per 200 kilometrų.
Geografine padėtimi yra Ispanijos ir Prancūzijos antipodas, ir jeigu ją perkeltume į šiaurės pusrutulį, tai ji atsidurtų rajone tarp šiaurinio Afrikos krašto ir Bretanės pusiasalio Prancūzijoje, o jos sostinė Velingtonas būtų toje pat platumoje, kaip ir Madridas.
Didžiuliai Ramiojo vandenyno plotai skiria Naująją Zelandiją nuo kitų Žemės rutulio žemynų ir salų. Mažiausias atstumas nuo Velingtono iki Sidnėjaus Australijoje yra daugiau kaip 2000 kilometrų.
Naujojoje Zelandijoje gyvena apie 3,4mln. gyventojų. Kalbama anglų kalba. Ši valstybė suskirstyta į 10 provincijų.
GAMTA
Didžiuliai vandens plotai supa Naująją Zelandiją. Vakaruose ją nuo Australijos skiria gili Tasmano jūra, šiaurėje jos krantus skalauja Fidži jūra, o rytuose ir pietuose – Ramiojo vandenyno vandenys. Jūros gylis salų pakraščiuose vidutiniškai nuo 80 iki 200 metrų.
Palyginti su nedideliu savo plotu Naujoji Zelandija turi gana ilgą pakrančių liniją – 8019 kilometrų, kuri vietomis yra labai vingiuota. Faktiškai šalyje nėra nė vieno punkto, kuris būtų toliau kaip 120 kilometrų nuo vandenyno kranto. Ryškiausiai tai matyti Šiaurinėje saloje, kurioje yra keletas didelių ir gana toli į sausuma įsirėžusių įlankų, tokių, kaip Plenti, Hoksas, Hauraki, Manukau-Harboras, ir daugybė mažų, bet patogių užutekių.
Pietinė sala turi lygesnius kontūrus. Vakarinė jos pakrantė yra beveik tiesi, neturi bent kiek patogesnių gamtinių užutekių ir įlankų, o rytinė – apsupta smėlio kopų juosta. Tiktai pačioje šiaurėje Kuko sąsiaurio krantai išraižyti daugelio gilių įlankų, tokių, kaip Tasmano, Golden-Bėjaus, ir kitų, mažesnių, o pietvakarių dalyje jūra taip pat užliejo žemumas tarp kalnagūbrių ir sudarė siaurus bei vingiuotus fiordus.
Naujoji Zelandija – įvairių ir labai įdomių gamtinių kontrastų šalis. Didelė jos paviršiaus dalis yra sniego ir ledynų vainikuojami kalnai. Lygūs žemės plotai nedideli. Pasitaiko taip pat ir užuovėjingų bei siaurų slėnių, kuriuose auginamos grūdinės kultūros, tabakas, apyniai, vaisiai ir kalvotų sričių, apaugusių tankia aukšta žole, kur ganosi avių kaimenės. Daug ten yra gražių gilių ežerų, sraunių slenkstėtų upių bei krioklių.
Būdingas Naujosios Zelandijos gamtos bruožas yra labai ryški seisminė veikla, kuriai būdinga dažni žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai ir daug geizerių, karštų versmių, purvingų ežerų ir mineralinių šaltinių.
Naujoji Zelandija yra Ramųjį vandenyną juosiančio vulkaninio seisminio žiedo dalis. Kasmet joje įvyksta iki 100, o kartais ir daugiau žemės drebėjimų, ir daugiausia Šiaurinėje saloje. Dažnai žemės drebėjimai esti griaunamos jėgos, ir juos lydi sprūdžiai, nuoslinkiai ir griūtys.
Pietinė sala kiek didesnė už Šiaurinę ir yra beveik lygi kartu Anglijai ir Velsui. Salos pagrindą sudaro Naujosios Zelandijos, arba, kaip jos dažniau vadinamos,- Pietinės Alpės. Jos stačiai užlūžta vakaruose, o rytuose turi gana lėkštus šlaitus. Kalnų aukštis vidutiniškai esti iki 2000 metrų aukščio. Aukščiausias taškas Naujojoje Zelandijoje yra Kuko kalnas, kurio aukštis 3754 metrų. Pietinės Alpės susidariusios iš senų kristalinių uolienų. Jose apstu gilių slėnių ir aukštų smailių pikų. Kalnų viršūnes dengia amžinas sniegas ir ledynai. Bendras apledėjimo plotas – apie 1000 kvadratinių kilometrų. Šie kalnai yra sunkiai pereinami.
Šiaurinėje salos dalyje Pietinės Alpės truputį žemėje ir suskyla į keletą kalnagūbrių, kurie lygiagrečiai vienas kitam driekiasi į šiaurės rytus. Kuko sąsiaurio perkirstos, tos kalnų grandys toliau eina Šiaurinėje saloje.
Salos pietryčių dalį užima didžiulė kalnų plynaukštė Otago, iškilusi virš vandenyno lygio vidutiniškai 1200 – 1300 metrų. Ją kerta gilūs slėniai, kurių daugelyje tyvuliuoja ežerai.