Drėgnuosiuose pusiaujo miškuose knibžda milijonai įvairiausių gyvūnų, nes čia gausu maisto, vandens ir šilumos.
Medžiuose išsišovėliuose dažniausiai gyvena plėšrieji paukščiai, tokie kaip ereliai bei harpijos, nes iš viršaus geriau matyti medžioklės plotus. Tokie paukščiai dažniausiai medžioja beždžiones, tinginius, koačius ir kitus smulkius gyvūnus, o savo aukas žudo su aštriais nagais įsikabindami į kaklą arba nugarą.
Medžių lajoje gyvenantys gyvūnai minta vaisiais, riešutais, žiedais, lapais ir žieve. Čia visada būna pilna vaisių, todėl kai kurie gyvūnai vien tik jais ir minta.
Štai keletas gyvūnų, kurie gyvena lajoje:
Tukanas: yra įvairiausių rūšių, bet visi skiriasi savo snapo spalvomis. Savo tvirtu snapu gali prakasti riešuto kevalą.
Papūgos: minta įvairiausiais vaisiais. Turi tvirta snapą.
Šikšnosparnis vaisėdis:vaisius sutraiško burnoje esančiomis briaunomis. Išgėrę sultis, likučius išspjauna.
Tarp šakų gyvenantys gyvūnai turi mokėti vikriai šokinėti, todėl ten dažniausiai sutinkamos beždžionės, voverės skraiduolės, leopardai.
Miško paklotėje veisiasi smulkūs gyvūnai, nes stambesnieji gyvūnai sunkiai prasibrauna pro susipynusius sąžalynus. Čia dažniausiai sutinkamos įvairių rūšių gyvatės, varlės ir įvairūs termitai.
Kadangi daugiausia maisto yra aukštai lajoje, dauguma drėgnųjų miškų gyvūnų gerai laipioja medžiais. Jie moka įsikibti už medžių šakų ir jomis karstytis. Be to, taip lengviau pasprukti nuo medžiotojų. Kai kurie taip puikiai prisitaikę gyventi medžiuose, kad beveik nenusileidžia ant žemės. Daugelis gyvūnų turi ypatingas kūno dalis pritaikytas laipiojimui, pavyzdžiui, įsikimbančias uodegas, kurios vadinamos kabiomis uodegomis. Jomis gyvūnai naudojasi kaip papildoma koja ar ranka užsikabinti už medžių šakų. Kai kurie turi be galo stiprius pirštus ir nykščius, padedančius tvirtai laikytis. Pavyzdžiui Afrikos drėgnuosiuose miškuose gyvenantys potai, kaip ir mes, turi nykštį, kuris gniaužiant linksta priešais kitus pirštus, ir trumpą pirmąjį pirštą. Turint tokias galūnes galima labai tvirtai įsitverti. Jų pagrindinis maistas yra vaisiai, paukščiai, vabzdžiai.
Beždžionės
Afrikos drėgnuosiuose miškuose gyvena nemažai beždžionių. Jos yra artimos žmonėms ir priklauso gyvūnų grupei, kuri vadinama primatais. Dauguma primatų turi jautrius stveriamuosius rankų pirštus ir nykščius, ilgas rankas bei kojas, gera regėjimą ir, palyginti su kūno dydžiu, dideles smegenis. Žmoginės beždžionės turi labai ilgas rankas. Uodegos jos neturi ir yra artimiausi žmogaus giminaičiai. Kitos beždžionės turi uodegą ir dauguma jų karstosi aukštai po medžius. Jos minta dieną augaliniu maistu. Kiti primatai, pavyzdžiui, loriai, dieną paprastai miega ir medžioti eina naktį. Daugelis jų yra vabzdžiaėdžiai.
Gorilos – didžiausios žmoginės beždžionės. Jos per stambios ir per sunkios laipioti medžiais, todėl daugiausia laiko praleidžia ant žemės, vaikščiodamos keturiomis. Jos neturi pastovios vietos. Šios žmogbeždžionės dieną keliauja per mišką, ieškodamos maisto, o trumpų sutemų metu ant žemės rengiasi sau nakvynę: iš lapų ir šakų klojasi minkštus patalus, kuriuose labai patogu išsitiesti. Gorilų bandos vado nugara yra sidabriškai pilka. Priartėjus kitoms bandoms, jis ima rėkti, mėtyti šakeles, mušti sau į krūtinę ir daužyti žemę. Nepaisant grėsmingos išvaizdos kalnų gorila yra taikus žolėdis. Deja, ji priklauso nykstantiems Afrikos džiunglių gyvūnams, ir visame pasaulyje jų belikę vos 650.
Dauguma primatų medžiuose jaučiasi kaip namie. Ieškodami maisto, jie vikriai laipioja ir šokinėja nuo šakos ant šakos.
Voverinės beždžionės gali nušokti labai toli nuo vieno medžio ant kito, nešdamos ant nugaros jauniklius, suaugusios koatos kartais padaro tiltą, kad juo galėtu pereiti jaunikliai, o gibonai, įsisiūbavę gali šuoliuoti nuo šakos ant šakos labai greita, kabindamiesi stipriais rankų pirštais ir ilgais nykščiais.
Šimpanzės yra žmoginės beždžionės. Jos gerai laipioja medžiais ir bėgioja keturiomis. Susirinkusios puotauti arba patinams rungiantis dėl vadovavimo, jos garsiai rėkia. Savo guolį susikrauna aukštai medyje. Ant tvirtos medžio šakumos iš šakų ir šakelių pasidaro pagrindą, kurį minkštai iškloja lapais. Kai kurios beždžionės nepatingi pasidaryti stogelį nuo lietaus. Ir štai per kelias minutes guolis gatavas. Šimpanzių jaunikliai prie motinos būna maždaug šešis metus. Jie žaidžia, ieškinėja vienas kitą ir net laikosi už rankų. Jos naudojasi šakelėmis ir akmenimis kaip darbo įnagiais. Kaišiodami į termityną vytelę, jos gaudo termitus.
Augalija
Čia auga šimtai kietmedžių rūšių – raudonmedžių, dalbergijų, juodmedžių, esama net 17 000 žydinčių augalų rūšių.
Drėgnieji miškai yra tokie tankūs, kad medžiai turi varžytis dėl saulės spindulių. Jie auga labai aukšti ir plačiai išskleidžia viršutines šakas, kad galėtų gauti kuo daugiau šviesos. Jų viršūnės sudaro tankią lają, todėl žemę pasiekia nedaug saulės spindulių. Virš lajų kilimo šen bei ten iškyla vienas kitas medis milžinas – išsišovėlis.
Po medžių
vainikais atogrąžų miškuose tvyro prieblanda. Miško paklotės augalų lapai platūs, kad sugautų kuo daugiau saulės spindulių. Lapų paviršius vaškinis, o viršūnė smaili, vadinama lašėjimo smaile; tokiais lapais greičiau nuteka lietaus vanduo.
Žemės paviršiuje daug pūvančių augalų ir grybų.Išvirtusių medžių prošvaistėse į dangų stiebiasi nauji medžiai, rungtyniaudami dėl saulės spindulių. Greičiausiai augantis medis užims nugriuvusiojo vietą. Apie jaunų medžių kamienus raizgosi vijokliniai augalai (lianos), kurie drauge tįsta į saulės šviesą.
VIRŠŪNĖJE aukšti medžiai milžinai iškyla virš džiunglių skliauto, pasiekdami
60-70 metrų aukštį. Šie pavieniai medžiai turi tiesius kamienus, dažnai prilaikomus ramstinių šaknų, ir žiedinio kopūsto formos vainikus. Skliauto viršūnėje karščiau ir sausiau, čia labiau kinta temperatūra ir drėgmė. Be to, medžius čia labiau garina vėjas, ir jo gūsiai plačiai išbarsto kai kurių rūšių medžių vaisius ir sėklas. Daugelis medžių milžinų trumpą laikotarpį būna be lapų, tačiau retai visi numeta lapus vienu kartu. Iš epifitų, kurie gyvena ant šių medžių šakų, paminėtinos sausrai atsparios bromelijų, kerpių ir kaktusų rūšys.