Ugnikalnis (alternatyvus pavadinimas vulkanas, pagal senovės romėnų dievo Vulkano vardą) – kalnas su krateriu, pro kurį iš gelmių veržiasi lava, akmenys, pelenai, dujos. Ugnikalniai yra svarbus Žemės reljefo ir klimato formavimo faktorius. Jie yra tarsi perkaitusio katilo dangčiai, išleidžiantys susikaupusį karštį. Žemėje veikia daugiau kaip 500 aktyvių ugnikalnių, ir dar daugybė „snaudžia“.Ugnikalnius tiriantis mokslas vadinamas vulkanologija.
Ugnikalnių susidarymo vietos
Ugnikalnių išsiveržimo pobūdis, išmetamos medžiagos priklauso nuo geologinės aplinkos. Ugnikalniai veikia ne tik sausumoje, bet ir vandenynų ir jūrų dugne, ne tik Žemėje, bet ir kitose Saulės sistemos planetose. Jų išsidėstymas Žemės paviršiuje ne atsitiktinis, bet susijęs su tektoninių plokščių judėjimu.
Ugnikalnio susidarymas destruktyviajame pakraštyje
Daugiausiai ugnikalnių iškyla ties tektoninių plokščių sandūromis (destruktyviuosiuose pakraščiuose). Kai susiduria vandenyninė ir žemyninė tektoninės plokštės, sunkesnė vandenyninė plokštė palenda po žemynine plokšte ir nuo mantijos karščio pradeda tirpti. Tada ištirpusi magma veržiasi aukštyn ir iškelia ugnikalnius. Didžiausioji Žemėje Ramiojo vandenyno plokštė iš visų pusių apsupta vulkaninių kalnų, vadinamojo Ugnies žiedo, kuriam priklauso daugybė veikiančių ir užgesusių ugnikalnių – Tamboras, Čimborasas, Krakatau ir kiti.
Ugnikalniai veržiasi ir kitoje tektoninių plokščių kuriamoje geologinėje formacijoje – konstruktyviuosiuose pakraščiuose – vietose, kur plokštės tolsta viena nuo kitos, atverdamos kelią iš gelmių besiveržiančiai magmai. Įspūdingiausi pavyzdžiai – Atlanto vidurio kalnagūbris ir Didysis riftinis slėnis. Didžiausias Islandijos ugnikalnis Hekla susiformavo ten, kur plokščių skėtimosi vieta (riftas) iškyla virš jūros lygio.
Bet jeigu tektoninės plokštės slysta viena palei kita (pavyzdžiui, San Andreas lūžis), ugnikalniai paprastai nesusiformuoja.
Apie 80% virš jūros lygio iškylančių ugnikalnių yra ties destruktyviaisiais, o 5% – ties konstruktyviais pakraščiais.
Dar viena ugnikalnių išsiveržimo vieta yra karštieji taškai – vieta, kur iš Žemės gelmių kylantys magmos srautai pradegina plutą. Tokių taškų Žemėje atrasta 40-50, žinomiausias yra po Havajais.
Ugnikalniai nėra vien Žemės planetai būdingas reiškinys, jų aptinkama ir kitose Saulės sistemos planetose. Didžiausias iš jų yra 27 km aukščio Olimpo kalnas Marse.
Ugnikalnių klasifikavimas
Ugnikalniai klasifikuojami pagal keletą parametrų: aktyvumą (aktyvūs, snaudžiantys), išsiveržimo pobūdį (Plinijaus tipo, Havajų tipo ir kt.), išmestos medžiagos kiekį (supervulkanai), išsiveržimo produktus, vietą (povandeniniai, poledyniniai), pavojingumą ir t.t.
Aktyvumas
Pagal aktyvumą ugnikalniai būna aktyvūs, snaudžiantys (miegantys) ir užgesę. Aktyviu paprastai laikomas ugnikalnis, išsiveržęs istoriniais laikais, snaudžiančiu – priešistoriniais laikais, bet ne anksčiau kaip holoceno epochoje, tai yra, per pastaruosius 10-11 000 metų, o jeigu tai vyko dar seniau – užgesusiu. Bet visuotinio sutarimo šiuo klausimu nėra ir dažnai remiasi subjektyviu požiūriu, pavyzdžiui, kai kurie vulkanologai ugnikalnius su veikiančiomis fumarolėmis laiko aktyviais, o kiti – užgesusiais. Snaudžiančiais vadinami tie ugnikalniai, kurių išsiveržimas tikėtinas, o užgesusiais – kai išsiveržimas mažai tikėtinas. Akivaizdu, kad tokia klasifikacija nėra tiksli. Visų pirma, dėl „istorinio laikotarpio“ trukmės nesutaria netgi istorikai, tuo labiau, kad istorinio laikotarpio suvokimas kiekvienoje civilizacijoje yra skirtingas. Antra, įvairių tipų ugnikalnių išsiveržimų dažnumas skirtingas. Todėl mokslininkai remiasi ir tokiais kriterijais: jeigu ugnikalnis išmeta lavą, dujas bei kitus produktus ar vyksta žemės drebėjimai, jis laikomas aktyviu; jeigu jis nerodo jokio aktyvumo, bet išsiveržė per pastaruosius 10 000 metų, vadinamas snaudžiančiu; jeigu neišsiveržė per pastaruosius 10000 metų arba yra aiškiai išsekęs magmos tiekimas, vulkanas laikomas užgesusiu.
Ugnikalnio struktūra 1. Magmos židinys 2. Pamatinė uoliena 3. Stemplė 4. Papėdė 5. Silė (akloji atšaka) 6. Šoninė stemplė 7. Ugnikalnio išmestų pelenų sluoksniai 8. Šlaitas 9. Ugnikalnio išmestos lavos sluoksniai 10. Žiotys 11. Šoninis kūgis 12. Lavos srautas 13. Anga 14. Krateris 15. Pelenų debesis
Iš 500 aktyvių ugnikalnių kasdien veikia bent 10. Daugiausiai tai nedideli išsiveržimai, nekeliantys pavojaus žmonėms ir aplinkai.
Ugnikalnių formos
Visiems ugnikalniams, nepriklausomai nuo tipo ir formos, būdingi šie elementai:
• viršūnės krateris – anga, pro kurią veržiasi lava;