SAVANOS
Mokslininkai Žemę skirsto į augalijos zonas. Kiekvienoje zonoje atskiro rajono augalija ir gyvūnija priklauso nuo jo klimato, kraštovaizdžio, ir geografinės platumos. Per milijonus metų augalai ir gyvūnai prisitaikė prie tam tikro klimato, dažnai įgaudami ypatybių, kurios padeda jiems išlikti.
Temperatūros ir drėgnumo kitimai nuo pusiaujo link ašigalio lemia žemės augalinės dangos susiskirstyma zonomis. Skiriamos keturios pagrindinės augalijos zonos: 1. tropinių miškų zona. 2. Nemiškingoji stepių ir dykumų zona. 3 vidutinio klimato miškų zona. 4. nemiškingoji poliarinė zona.
Nemiškingoje poliarinėje zonoje kontinentinio klimato sąlygomis susidarė poliarinė dykuma, o ten kur jūros įtaka didesnė, – daugiau augalų rūšių turinti tundra.
Vidutinio klimato miškų zonoje arčiau stepių plyti vasaržaliai miškai (plačialapiai), o prie dykumų priartėja siaura kietalapių miškų juosta. Į šiaurę nuo jų yra mišrieji ( spygliuočių ir lapuočių) miškai. Tarp jų ir poliarinės zonos yra spygliuočių miškai, kurie ypač didelį plotą užima šiauriniame pusrutulyje. Nemiškingajai stepių ir dykumų zonai budinga skurdi augalija ( daugiausia kserofitai, efemerai).
Tropinių miškų zonoje skiriami: a) drėgnieji tropiniai miškai, vešintys pastovaus drėgnumo ir šilumos sąlygomis, b) subtropiniai visžaliai miškai, mažiau reikalingi šilumos ir drėgmės, c) savanų miškai, kenčiantys vasaros sausrą ir žaliuojantys žiemą ir savanos.
Tose pasaulio vietose, kur medžiams augti per sausa, bet yra pakankamai drėgna, kad žemė nevirstų dykuma, vyraujantys augalai yra žolės. Yra du pagrindiniai žolėmis apaugusių lygumų tipai – vidutinio klimato juostų lygumos, tokios kaip pampos, prerijos arba stepės ir tropinio klimato juostos savanų stepės.
Šiame referate aprašytas tropinės klimato juostos žolinis biomas – savana, joje augančių augalų ir gyvūnų prisitaikymas prie klimatinių sąlygų, plačiau paminėtos kelios savanai būdingos augalų ir gyvūnų rušys.
SAVANŲ ZONOS
Savana paplitusi savanų zonose – tai žemės subekvatorinių, tropinių ir subtropinių juostų georafinės juostos, kuriose vyrauja savanos ir retmiškiai. Savanų zonos susisiekia su miškų ir dikumų zonomis. Ryškiausios yra subekvatorinių juostų savanų zonos; kitose juostose savanų zonos nevientisos. Didžiausą plotą savanos apima Afrikoje ( apie 40 procentų žemyno ploto). Pietų Amerikoje savanų zonos yra Orinoko ir Mamorės slėniuose, Karibų jūrų pakrantėse, Brazilijos plokščiakalnio viduryje ir rytuose ( Brazilijoje savanų zonos vadinamos kampomis, Venesueloje ir Kolumbijoje – lianais.), Azijoje – Dekano plokščiakalnyje, Indo-Gango lygumoje, Indokinijos pusiasalio vidinėse srityse. Savanų zonos yra Australijos šiaurėje ir rytuose, Šiaurės Amerikos pietuose.
Visų savanų zonų būdingiausias bruožas – ryškus sausasis ir lietingasis periodai ir tų periodų gamtinių procesų kaita. Žiemą vyrauja sausas tropinis oras. Kontinentinio tropinio oro temperatūra būna labai aukšta ( iki 40-50 C) mažas santykinis drėgnumas (20-30 procentų), daug dulkių.
Einant nuo ekvatorinių juostų į šiaurę ir į pietus, lietingasis periodas trumpėja nuo 8 – 9 mėnesių iki 2 – 3 mėnesių, o metinis kritulių kiekis mažėja nuo 2000 iki 250 mm. Radiacinis balansas 2500 – 3350 Mj / m(2) . Šalčiausio mėnesio temperatūra – 4 – 20 C, o šilčiausio 20 – 35 C. Paros temperatūros amplitudė iki 25 C. Lietinguoju metu upių vandens debitas padidėja 15 – 20 kartų, jose padaugėja sąnašų; paspartėja augalų vegetacija. Sausuoju periodu daugelis upių išdžiūsta; suaktyvėja fiz. dūlėjimo, defliacijos procesai; sulėtėja arba sustoja augalų vegetacija ( daugelis medžių ir krūmų meta lapus); gyvūnai keliauja, ieškodami vandens ir maisto arba užmiega.
Savanų zonos reljefas daugiausia lyguminis; vietomis yra atlikuonių. Dirvožemiai – daugiausia raudonžemiai, raudonai rudi ir tamsiai raudomai rudi.
Augalija prisitaikiusi prie sausros. Įšilgai upių krantų auga galeriniai miškai. Savanose žolės daugiausia daugemetės, aukštos ( iki 4 metrų); medžiai neaukšti, skėtiškomis lajomis ( pvz., akacijos ) arba sustorėjusiais, kaupiančiais vandenį kamienais ( pvz., baobabai, bombakmedžiai). Dauguma savanos augalų prisitaikę pakelti sausrą ir karštį. ( turi storą žievę, kietus, plaukuotus arba dydliais virtusius lapus.). Savanos vaizdas sausuoju ir lietinguoju metų laiku labai skiriasi. Per sausrą vienų varpinių žolių stiebai ir lapai sudžiūva, kitų tik pagelsta; visžaliai kietalapiai medžiai ir krūmai garina labai mažai vandens, dauguma kitų medžių ir krūmų meta lapus.
Palyginus su vidutinio klimato žolynais, savanos būna labai įvairios: vienose savanų buveinėse medžių nedaug ir jie auga toli vienas nuo kito, kitose medžiai sudaro išsimėčiusius tankumynus, pereinančius į atvirą miškingą vietovę. Skirtingai nuo vidutinio klimato žolynų buveinių, savanose paprastai esti šilta ištisus metus. Neretai būna ilgas sausasis laikotarpis, kai dauguma medžių netenka lapų, su po jo sekančiu drėgnuoju, arba lietinguoju, laikotarpiu, po kurio ima sparčiai augti augalai ir kraštovaizdis sužaliuoja. Per šį drėgnąjį laikotarpį
augalėdžiams gyvūnams retai kada pritrūksta maisto; sausuoju laikotarpiu iškyla bado grėsmė, todėl daugelis gyvūnų leidžiasi į ilgas keliones ieškoti vandens ir masito. Įvairių savanų ribos yra gana ryškios, nes kiekvieno jų gyvūnija ir augalija yra savita. Parkų tipo savanoms būdinga ugniai atsparūs medžiai, pavyzdžiui, Brachystegia ir Isoberlinia, o sausesnėse vietose juos pakeičia akacijos ir baobabai. Atvirų vietų augalija sudaro varpiniai augalai, žolės ir pavienės akacijos. Natūralūs savanų zonų landšaftai smarkiai pakitę. Auginama subtropiniai ir tropiniai žemės ūkio augalai, sausesnėse vietose verčiamasi gyvulininkyste.
Yra skiriami šie savamų tipai:
Užliejamoji ( užlieja liūčių metu užtvinusios upės; vyrauja iki 3 metrų aukščio žolės, upių salpose auga palmės.) Vandenskyruose vyrauja aukštažolė savana ( drambliažolė, iki 5 m aukščio) ir reti miškai metantys lapus sausuoju sezonu. Dirvožemiai -raudonieji, mažiau mineralizuoti.
Drėgnojoje savanoje sausros periodas trunka 2,5 – 5 mėn.; vyrauja iki 4 metrų aukščio žolės, medžių beveik nėra. Kur sausasis sezonas trunka 3-4 mėn. , miškai auga tik upių slėniuose.
Sausojoje savanoje sausros periodas tęsiasi 5 – 7, 5 mėnesio, vyrauja iki 2 metrų aukščio žolės, yra pavienių medžių – eukaliptų, akacijų, baobabų. Kur sausasis sezonas trunka 6 mėn. – vyrauja apie 1 metrą varpinės žolės, baobabai, akacijos).
Dygiosios savanos sausros periodas – 7,5 – 10 mėnesių; joje vyrauja iki 0,5 metro aukščio žolės, yra akacijų, bombakmedžių. Dirvožemiai raudonai rudi ir rausvai rudi su karbonatų konkrecijomis.
Termitinė – yra miškelių arba medžių grupių, dėl to susidaręs parko tipo kraštovaizdis.
SAVANOS AUGALIJA
Žodis savanos reiškia “ lyguma be medžių”, tačiau Afrikos savanose paprastai šen bei ten auga medžiai tokie kaip skėtinės akacijos.
Savana – tropinės ir subtropinės augalijos tipas, kuriame vyrauja varpinių šeimos kserofitinių žolių bendrijos.
Žolės stiebai auga ties pat žemės paviršiumi ir tai reiškia, kad kitaip, nei daugumai kitų augalų, kurie auga nuo viršūnės, žolėms nekenkia rupšnojimas. Taigi besiganantys gyvūnai padeda žolėms išlaikyti dominavimą, sustabdydami konkuruojančių augalų augimą. Taip sukuriama neaprėpiama atvira buveinė, kurioje gausu augalinio maisto – tiems, kurie gali jį suvirškinti, bet maža priedanda nuo stichijos.
Neįprasta šio tipo buveinės savybė yra ta, kad didžioji augalinės medžiagos dalis slypi po žeme, – visiškai priešingu, negu bet kur kitus sausumoje. Taip yra todėl, kad žoliniai augalai kur kas daugiau energijos skiria ne lapams, o šaknims auginti ir jų šaknys suformuoja ištisinį kilimą, kuris saugo žemės paviršių sulaikydamas dirvožemį. Jeigu žolynai sudega arba išdžiūva per sausrą, jie netrunka atsigauti, nes žolė vėl atauga naudodamasi savo požeminiais rezervais. Šaknų kilimas naudingas masito šaltinis vabzdžiams ir kitiems smulkiesiems gyvūnams. Be to, tai puiki aplinka rausiantiems gyvūnams, nes pro šaknis lengva raustis ir, kitaip negu birus dirvožemis, jos neįgriūva.
Savanose vyraujančios kserofitinių žolių bendrijos, tai daugiamečiai augalai, kurie gali sumažinti vandens (garų ir skysčio pavidalo) šalinimasį iš augalo, kai augalo paviršius ir jį supanti erdvė nevienodai prisisotinę vandens garų arba kaupri savo audiniuose vandenį. Šie augalai turi kseromorfinių savybių ( pvz., plaukuoti, susisukę arba virtę dygliais lapai, stora kutikula), dėl to atsparūs sausrai ir karščiui. Kserofitai – sausų vietų augalai, jų lapų anatomijai yra būdinga nemaža priemonių transpiracijai sumažinti: epidermis su stora kutikula ir vaško sluoksniu, viršutiniame epidermyje nėra žiotelių; mezofilio statinis audinys labai išsivystęs, palyginti nedaug tarpuląsčių.
Kitas kserofitams būdingas bruožas – lapų susiraitymas į vamzdelį. Varpinių augalų šeimos kserofitai irgi turi į vamzdelį susisukusius lapus, lapų kraštas užsiriečia aukštyn, nes jų viršutinis paviršius yra vagotas ir vagelėse yra motorinių lastelių, kurių tūris sausros metu sumažėja.
Kserofirtai turi labai išvystytą šaknų sistemą. Kserofitai skirstomi į : sukulentus, kurie prisitaikę kaupti savo audiniuose vandenį. Jie turi storus, mėsingus, sultingus stiebus, lapus arba šaknis. Tų organų audiniuose būna iki 95 procentų vandens. Kaitrą ir vandens stoką pakelia dėl to, kad jų lastelių protoplazma klampi, transpiracija neintensyvi. Daugelis sukulentų yra dideli, medžio, krūmo rutulio pavidalo augalai. Hemikserofitus, kurie turi gilias šaknis ir siurbia gruntinį vandenį, todėl pakelia sasrą. Eukserofitai turi negilias, bet labai šakotas šaknis, siurbia kritulius, yra plaukuoti, vandens stoką ir kaitrą pakelia dėl to, kad jų lastelių protoplazma labai klampi, o medžiagų apykaita lėta. Poikilokserofitai per sausras beveik išdžiūsta ( turi 2-5 procentus vandens), būna anabiozės būklėje.
Baobabas – būdingiausias Afrikos savanų medis. Tai bombakmedinių šeimos medis. Baobabai užauga iki 25 metrų aukščio, o kamieno perimetras iki 25 metrų. Baobabai gali išgyventi iki 4 – 5 tūkstačių metų. Kai kūrių baobabų žievėje yra išlikusių žymių, padarytų 15 amžiuje. Baobabo
puri, joje daug vandens, kurį medis kaupia sausajam sezonui.
Senų baobabų kamienuose dažnai atsiranda drevių, kurios kartais būna labai didelės. Platus baobabo kamienas viršuje šakojasi į daugybę keistai išsilanksčiusių šakų. Jo smulkūs lapai visai neatitinka medžio didumo. Lapai sudėtiniai, pirštuoti. Bet, pasirodo, kaip tik tokie lapai padeda medžiui gerai ištveri sausrą. Kuo lapai mažesni, tuo mažesnis garavimo paviršius ir daugiau galimybių išlaikyti drėgmę. Sausuoju sezonu medžiai paprastai numeta lapus. Drėgnojo sezono pradžioje pirmiausiai išsiskleidžia didžiuliai balti žiedai (15 – 20 cm skersmens ). Jie karo ant ilgų žiedkočių. Medžiui nužydėjus, užsimezga nedideli vaisiai. Vaisiai panašūs į moliūgus, valgomi. Aguročio didumo baobabų vaisiai su labai kieta luobele kabo ant ilgų vaiskočių. Prinokę baobabų vaisiai esti maloniai gaivaus rūgštoko skonio. Iš jų minkštymo gaminami kai kurie vaistai, lapai irgi liaudies medicinoje vartojami nuo maliarijos. Švieži lapai naudojami ir maistui, išdžiovinti ir sugrūsti – kaip įvairių valgių prieskonis. Valgomos ir spragintos sėklos ( jų baobabų vaisiuose labai daug), turinčios gana didelį procentą aliejaus.