Stepės ir prerijos ( vidutinio klimato pievos)
Šiaurės pusrutulyje stepių ir prerijų zona yra centrinėse žemynų dalyse. Svarbiausios sritys- Šiaurės Amerikos prerijos ir Rusijos stepės. Vienur kitur stepių yra Pietų pusrutulyje. Argentinos pampos ( Pietų Amerika) ir Kenterberio žemuma ( Naujoji Zeladija) yra arčiau rytinės pakrantės, Mario- Darlingo baseinas ( Australija)- kiek giliau žemynuose.
Vėsus vidutinis žemyninis klimatas. Klimatui būdingos didelės metinė ir paros temperaturų amplitudės, kurias nulemia mažas debesuotumas, kadangi šios sritys yra toli nuo vandenynų. Vasaros šiltos, o žiemos šaltos, nes dažnai įsiveržia šaltas arktinis oras.
Rusijoje kritulių kiekis sparčiai mažėja einant į Azijos žemyno vidurį, t. y. Tolstant nuo jūrų, taigi ir nuo lietų nešančių vėjų, o Šiaurės Amerikoje- einant į vakarus, nes juose lietaus debesims kelią pastoja Uoliniai kalnai. Tiek stepėse, tiek prerijose per metus vidutiniškai iškrinta 200- 450 mm kritulių, vadinasi, yra sausros pavojus. Daugiausia lyja vasaros pradžioje. Dažni smarkūs vėjai, sausvėjai, dulkių ir sniego pūgos. Neretai kyla niokojančios audros, iškrinta kruša. Nuo spalio iki balandžio kelis mėnesius žemę dengia sniegas.
Stepių ir prerijų augalija. Dabar stepėse vyrauja žolės, iš kurių svarbiausios yra dvi: iki 50 cm aukščio ašuotės, bei 2 m siekiančios, guotais augančios kupstinės šluotsmilgės. Sužėlusi tanki velėna trukdė įsišaknyti medžiams ir labai apsunkino pirmąjį arimą. Ilgos šaknys, dažnai įsiskverbiančios iki 2 m gylio, kol pasiekia gruntinį vandenį, sutvirtina dirvožemį ir sumažina jo eroziją.
Rudenį žolės nuvysta, sudarydamos paklotę, kurioje peržiemoja sėklos. Pavasarį ištirpus sniegui ir palijus stepė greitai sužaliuoja. Kad išgarintų kuo mažiau vandens, žolių lapai siauri, pailgi, lenktais kraštais. Vasarai baigiantis jų melsvai žalia spalva išblunka. Paupiuose daugiau žolių, auga šiek tiek gluosnių, liepų. Nuo dažnų smarkių vėjų apsiginti stepėse ir prerijose sodinamos apsauginės juostos.
Stepėse ir prerijose gyvena gausybė gyvūnų. Tai ir smulkūs urvuose gyvenantys graužikai- triušiai, sterblinės žiurkės, kurmiai, švilpikai, ir didieji žolėdžiai- antilopės, bizonai, kengūros. Žolėdžiais ir graužikais minta mėsėdžiai arba plėšrieji paukščiai.
Stepių dirvožemiai:
a) juodžemiai yra vieni derlingiausių dirvožemių. Jie yra trupiniškos struktūros, turi daug organinių medžiagų, pakankamai ilgai išlaiko drėgmę. Intensyviai naudojami juodžemiai tręšiami kalio ir azoto trąšomis.
b) kaštonžemiai yra sausringų stepių dirvožemiai. Kadangi tokiose stepėse kritulių iškrinta mažiau nei išgarinama vandens, tai čia auga ganėtinai skurdi augakija. Drėkinami kaštonžemiai yra derlingi: juose auginami kviečiai, kukurūzai ir kiti augalai. Tačiau netinkamai naudojami greitai nuskursta ir eroduoja. Nors dirvožemiai ir derlingi, sausringose stepėse žemdirbystei daugiausia kliudo nepalankios klimato sąlygos. Norint tokiose žemėse plėtoti žemdirbystę, jas reikia drėkinti, apsaugai nuo vėjų pasodinti tūkstančius kilometrų miško juostų.
Prerijų dirvožemiai:
a) juovažemiai turi daug organinių medžiagų, kurios susidaro yrant žolių liekanoms, todėl labai tinka javams auginti. Klimatui drėgnėjant juodžemiai pereina į juosvažemius, o šie- į miško rudžemius.
Vidutinio klimato visaržaliai miškai
Vidutinio klimato vasaržalių miškų zona būdinga vakarinėms žemynų pakrantėms: šiaurės vakarų Europai, JAV šiaurės vakarams, pietinei Čilės daliai, Tasmanijos salai ( Australija), Naujosios Zelandijos Pietų salai.
Vėsus vidutinis žemynų pakraščių klimatas. Žemynų vakariniams pakraščiams būdingas jūrinis klimatas: vėsios vasaros, švelnios žiemos. Paros temperatūros amplitudė maža, rudenys šiltesni už pavasarius. Per metus iškrinta apie 2000 mm kritulių; daugiausia jų būna žiemą, nes tuomet dažniausiai susidaro ciklonai. Kaluose sniegas yra įprastas reiškinys. Rudenį atslinkus anticiklonams dažnai kyla rūkai.
Vasaržaliai miškai. Kitaip nei drėgnuosiuose tropikų miškuose, vidutinio klimato vasaržaliuose miškuose rūšių įvairovė nedidelė. Medžių vegetacijos laikotarpis trunka 6- 8 mėnesius. Per šį laikotarpį jie išleidžia pumpurus, sulapoja, pražysta ir subrandina vaisius; per metus medžiai užauga tik 50 cm.
Daugumai miškų būdingas pasiskirstymas ardais. D. Britanijoje vyraujanti ir aukščiausia rūšis yra ąžuolai. Jie ir truputį žemesni plačiai išsikeroję medžiai, tokie kaip guobos, bukai, klevai, uosiai, kaštainiai, liepos, sudaro viršutinį ardą. Miško paklotę, jei tik krūmai ne per daug tankiai suaugę, sudaro žolių ir puskrūmių augalija: gervuogės, šakiai, paparčiai. Daugelis augalų žydi anksti pavasarį, kol aukštesni medžiai dar nespėjo visiškai sulapoti. Epifitai- kai kurios samanos, kerpės ir dumbliai- dažniausiai auga ant medžių kamienų. Vyraujanti medžių rūšis labai priklauso nuo dirvožemio savybių. Ąžuolai ir guobos mėgsta priemolius, beržai- rūgštesnius žvyrus ir sausesnę kreidą, uosiai- kalkingus, o gluosniai ir alksniai- drėgnesnius dirvožemius.