Induizmas turi 630 mln. šalininkų, t. y. 13,2 proc. pasaulio gyventojų. 85 proc. indusų gyvena Indijoje, Nepale. Šiose šalyse induizmas yra valstybinė religija. Sąvoka „induizmas“ tai ne vieningos religijos Indijoje apibrėžimas. Ji apibūdina daugelį Indijoje paplitusių religijų, kurios turi daug bendro ir daug skirtumų. „Hindu“ senąja persų kalba reiškė Indo upės vardą. Vėliau juo buvo vadinami šios srities gyventojai, o musulmonams užkariavus Indiją, persiškai kalbantys Indijos musulmonai tokiu vardu ėmė vadinti indų religijas.
Ilga Indijos religijų istorija yra dalinama į tris fazes, ir induizmas, kaip paskutinė fazė, daug perėmė iš ankstesnių fazių.
Pirmoji fazė – vedizmas apie 1700–1000 m. pr. Kr., turi daug bendro su graikų mitologija. Apie 1400 m. pr. Kr. sukurtos Vedos – tai šventieji raštai su ritualiniais tekstais, maldomis, burtažodžiais ir himnais. Buvo žinoma ir garbinama daug dievų (minima dažnai 33 milijonai), o svarbiausieji – dangaus dievas Indra, ugnies dievas Agnis ir tvarkdarys Varūna.
Po vedizmo išryškėjo brahmanizmas, antroji Indijos religijų istorijos fazė, kuri tęsėsi nuo 1000 iki 400 m. pr. Kr. Čia vadovavo brahmanai, sustiprinę kastų sistemą, būdingą induizmui. Tūkstančiai kastų jungiasi į 4 pagrindines kastas: 1) brahmanai (šventikai ir mokytojai); 2) kšatrijai (kariai ir valdantieji); 3) vaišijai (amatininkai ir valstiečiai); 4) šudrai (darbininkai ir tarnai). Didelė grupė žmonių, nepriklausantys kastoms (neliečiamieji), yra už kastos sistemos rėmų.
Brahmanas – pasaulio valdymo principas, būties pirminė priežastis. Atmanas (t. y. kvėpavimas), tikroji žmogaus savastis, buvo suprantama kaip Brahmano dalis. Susiformuoja mokslas apie reinkarnaciją arba sielų persikūnijimą: dieviškoji žmogaus savastis apsigyvena po mirties kitoje gyvoje būtybėje (žmoguje, gyvulyje). Čia galioja karma (skr. veiksmas, veiksmo rezultatas), kai už gerus ir blogus šio gyvenimo darbus bus apdovanojama arba baudžiama kitame gyvenime. Todėl reikia karmą gerinti maldomis ir ritualais.
Induizmas trečioje fazėje (nuo 400 m. prieš Kristų iki šiandien) pripažįsta šventus raštus, kurie dalinami į dvi dideles grupes: „Shruti“ („Išgirsta“) – didžiausio apreiškimo vedai, brahmanai ir 800–600 m. pr. Kr. atsiradę raštai – upanišados. „Smriti“ („Prisiminimas“) vadinamos šimtmečių eigoje atsiradusios didelės apimties legendos. Prie jų priskiriama visų pirma „Ramajana“ ir „Mahabharata“, t. y. du stambūs epai, turintys 24000 ir 100 000 dvieilių, taip pat Puranai – mitų, legendų apie dievus ir ritualų rinkinys. Švenčiausia ir žinomiausia induizmo pamokymų knyga yra „Bagavadgita“ – „Mahabharatos“ dalis, atsiradusi tarp 200 m. pr. Kr. ir 200 m. po Kr. Induizme yra trys pagrindiniai išganymo keliai, kurie yra lygiaverčiai: pažinimo kelias („juana–marga“) pasiekiamas, praktikuojant jogą, meditaciją, šventų raštų studijavimą ir askezę; veikimo kelias („karma–marga“) – tai pareigų atlikimas šeimai ir visuomenei, taip pat ritualų ir ceremonijų vykdymas; pasišventimo kelias („bhakti–marga“) – ypatingas paties pasirinkto dievo garbinimas, ritualai, aukos, askezė arba pastoviai kartojamos maldų formulės (mantros). Vakaruose žinomiausia grupė, kuri ieško išganymo atsiduodant (bhakti), yra Harė Krišna judėjimas.
Skiriamasis induizmo požymis yra tas, kad į kitų dievų garbinimą žiūrima ne kaip į konkurenciją, o kaip į tokį pat kelią dieviškojon realybėn. Taip prie induizmo religinės sistemos yra prijungiamos svetimos religijos, ir induizmas tampa sinkretine religija.