Yra šalis, kuri atrodo niekuo – nei upių ilgumu, nei kalvų aukštumu, nei ežerų gilumu, nei kalbos skambumu – nepranoksta Lietuvos. Ji nėra didesnė plotu, nėra daug gausesnė gyventojų skaičiumi. Jos atstumas iki Šiaurės poliarinio rato vos ne toks pat kaip ir iš Lietuvos. Tačiau Danijoje yra nemažai dalykų, kurie stebina ir traukia pasaulio žmonių širdis ir protus.
Iš tiesų kokį jumoro jausmą turi turėti danai, kad aukščiausią Danijos kalvą, nesiekiančią nė 200 metrų aukščiau jūros lygio, pavadintų “dangų remiančia“ (išvertus originalo pavadinimą). Kiek reikia subtilumo įrodyti, kad iš tiesų Danija yra pasaulio centre.
Tam, pasak danų, tereikia nuvykti į Kopenhagą, ateiti į centrinę aikštę, susirasti jos vidurį, atsistoti veidu į šiaurę ir mintimis aprėpti atstumą į rytus, aplink Žemės rutulį iki kairiosios rankos vakaruose, padalyti šį atstumą pusiau ir atsidursite apskritimo centre. Tą patį reikia padaryti atsisukus veidu į rytus. Vėl žemės apskritimo vidurys bus toje vietoje, kur stovima. Vadinasi, aikštė Kopenhagoje, o ir pati Danija, yra pasaulio centre. Nežinau, kiek yra panašumo su lietuvių paskelbtu ir išmatuotu Europos centru netoli Vilniaus. Danų jumoras ir lietuvių ambicijos gal ir nelygintini dalykai, tačiau panašūs.
Pirmasis dalykas, kuris maloniai nustebina Danijoje apsilankius pirmą kartą, yra žmonės ir jų daniškumas, suprantamas, kaip meilė Danijai, danų kalbai, istorijai, gamtai bei aplinkai, papročiams, kultūrai, ypač didelis dėmesys švietimui, taip pat pagarba kitam žmogui ar žmonėms, atvirumas ir demokratiškumas, liberalizmas ir tvarkos laikymasis, pasirengimas padėti kitam ir nuoširdumas, pasakyto ar parašyto žodžio vertė, žmogaus, kaip asmenybės ir individualybės, vertinimas, mokėjimas būti su kitais.
Pirmą kartą vaikystėje žodis Danija kažkaip susitapatino su dviem dalykais: pirmasis – graudžiomis ir paslaptingomis H.K.Anderseno (H. Ch. Andersen) pasakomis ir jose vaizduojamu trapiu ir švelniu pasauliu, kur, pasak autoriaus, “laimė ir medžio šakoj gali būti“, antrasis – senolės pasakojimas, kad prieš “antrąjį“ karą Lietuvoje, kaip ir Danijoje, buvusi tvarka visuomenėje ir buityje, tiek daug ir įvairaus maisto, tiek daug tvarkingų žmonių, o belikę Lietuvoje šiandien (sovietiniais laikais) tik keletas veislių daniškų karvių. Sunku atsekti, iš kur tos mintys susirinko pagyvenusio žmogaus sąmonėje, bet, matyt, tam būta kažkokio pagrindo. Dar kartą susidūriau su daniškumu jau studijuodamas Vilniaus universitete, kur profesorius B. Genzelis, manyčiau, daug daugiau negu reikalavo programa, skaitė Soreno Kierkegoro (S. Kierkegaard) filosofijos paskaitų, kurių tikrąją vertę pavyko suvokti ir prisiminti tik tada, kai nemažai danų filosofo knygų pasirodė lietuviškai, ir VISAS jas galima buvo perskaityti. Trečiąjį kartą su daniškumu susidūriau pradėjęs studijuoti įvairių pasaulio šalių švietimo sistemas. 1989-1990 metais teko dalyvauti konferencijose Amsterdame ir Stokholme. Įvairių pasaulio šalių konferencijos dalyviai kartkarčiais minėdavo, kad iš tiesų Europoje nėra daug šalių, kuriose švietimo sistema būtų taip sutvarkyta ir taip nepriekaištingai funkcionuotų daugelį dešimtmečių kaip Danijoje. Labiausiai nustebino kolegos danai, kurie apie tai lyg ir nežinojo arba nelaikė jokia paslaptimi, nes visiškai nematė jokio reikalo tą sistemą plačiai pristatyti. Intuityviai galima buvo atspėti, kad tame danų mokytojų ir edukologų santūrume, dalykiškume, ramume ir gilume slypi kažkokia paslaptis.
Juo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Nuodugniau studijuojant Skandinavijos, o ypač Danijos švietimo sistemą, aiškėjo daniškosios kultūros, ekonomikos, politikos specifika, išskirtinumas.
Trumpame straipsnyje neįmanoma plačiai nagrinėti visų klausimų, todėl teks apsiriboti tik išskirtinėmis Danijos edukacinėmis problemomis ir reiškiniais, kurie yra unikalūs pasaulio edukacinėje istorijoje.
Švietimas ar valstybė
Nieko naujo nepasakysiu pakartodamas Tomo Džefersono (Thomas Jefferson) mintį, jog švietimo, demokratijos ir ekonominių galimybių ryšys turi lemiamą reikšmę bet kurios laisvos visuomenės gerovei. Tobulų demokratinių valstybių vargu ar šiandien rastume, tačiau yra klestinčių. Vienas klestinčių valstybių bruožų – tobulai sutvarkyta švietimo sistema. Kyla filosofinis, gal kiek ir demagoginis, klausimas – ar klestinti valstybė yra tinkamos švietimo sistemos pasekmė, ar atvirkščiai – tinkamai sutvarkytą švietimo sistemą gali sukurti tik klestinti valstybė. Lietuvai atradus šios problemos sprendimo raktą, daug dalykų galima būtų pakeisti iš esmės. Tačiau paslaptingasis raktas nerandamas, o gal jo ieškoma ne ten.
Tuo tarpu kaimyninių valstybių, esančių kitoje Baltijos jūros pusėje, patirties nagrinėjimas ir pažinimas galėtų daug kuo padėti. Pradėjus nagrinėti edukacinius Šiaurės šalių, ypač Danijos, reiškinius, neįmanoma apsieiti be gilesnių istorinių, kultūrinių, politinių studijų. Todėl vėl teko skaityti ir nagrinėti H.K.Anderseną (1805-1875), S.Kierkegorą (1813-1855), N.F.S. Gruntvigą (Grundtvig), (1783-1872) bei daugelį kitų autorių, vėl pradėti nuo pirmųjų prisilietimų prie daniškumo. Sunku įsivaizduoti paradoksalų šių trijų
didelių asmenybių likimą, kuris vienaip ar kitais buvo susijęs su Danijos kultūriniu gyvenimu. Trys Danijos kultūros milžinai, gyvenę beveik vienu metu, nė karto visi nebuvo susitikę, nors puikiai žinojo apie vienas kito buvimą, veiklą.
Unikalūs edukaciniai reiškiniai
Kiekviena šalis yra kuo nors išskirtinė. Edukacinės minties istorijoje Lietuva turi tokius unikalius edukacinius reiškinius, kaip ilgametė knygnešių veikla, atlikusi neabejotinai ir gyvybiškai svarbią funkciją tautos išlikime, bei su ja susijusi vargo, kartais vadinama motinos, mokykla. Danijos edukacinės minties istorijoje vienas iš išskirtinių reiškinių – neformalaus ir demokratiškai organizuoto liaudies švietimo plėtojimas, prasidėjęs daugiau nei prieš pusantro šimto metų, pagimdęs vieną unikaliausių edukacinių reiškinių Šiaurės šalyse – aukštesniąsias liaudies mokyklas.
Aukštesniųjų liaudies mokyklų atsiradimas Danijoje, o vėliau jų paplitimas (pirmiausia Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, vėliau Vengrijoje, Australijoje, kai kuriose Azijos ir Afrikos šalyse) nebuvo atsitiktinis reiškinys. Tačiau edukaciniam reiškiniui pažinti ir studijuoti nepakanka antropologijoje plačiai naudojamo etnografinio metodo, kuris remiasi moksliniu atskirų kultūrų aprašymo principu. Tam reikėjo nuodugnesnių studijų. Šiam reiškiniui išsamiau pažinti neužteko vien rašytinių šaltinių, dokumentų, statistinių faktų nagrinėjimo, tam reikėjo gyventi tarp tikrų danų – sėdėti paskaitose, kartu atlikti studentiškas užduotis, aptarti vėjo malūnų statybos prioritetus, dainuoti daniškas dainas studentų chore Jutlandijos miestelių bažnyčiose, keliauti dviračiais, kopti į aukščiausią Danijos kalvą, su danų studentų pagalba skaityti daniškai, gurkšnoti turbūt geriausią alų pasaulyje. Šimtai interviu ir stebėjimai keliose Danijos aukštesniosiose liaudies mokyklose padėjo įrodyti, kad jose, kaip niekur kitur Danijoje, ugdoma demokratiška asmenybė.
Danijos karalystės teritorija šiandien nėra didelė. Juokaudami danai sako, kad mažino teritoriją sąmoningai – išsirinko iš kažkada labai didelės teritorijos patį geriausią gabalėlį ir stengėsi jį sutvarkyti kuo idealiau. XX a. viduryje plačiai pasklidęs šūkis – praradus išorėje, galima laimėti viduje – tapo itin aktualus. Kalbant apie išorę aiškiai suvokta, kad tai teritorijos, tačiau kalbant apie vidų, turėta galvoje dar subtilesni dalykai – kiekvieno dano širdis ir protas.