Įvadas.
Šios apžvalgos tikslas yra įvadas į šiolaikinių informacinių sistemų projektavimo metodų ir priemonių ypatumus naudojant CASE – technologijas.
Šiolaikinių informacinių technologijų vystymosi tendencijos skatina nuolatinį informacinių sistemų (toliau IS) sudėtingumo laipsnio kilimą.
Stambūs šiolaikiniai IS projektai charakterizuojami sekančiais ypatumais:
1. aprašymo sudėtingumas (didelis funkcijų, procesų, duomenų elementų kiekis, sudėtingi tarpusavio ryšiai)
2. surištų procesais komponentų aibė (posistemių, atliekančių lokalias funkcijas aibė)
3. tiesioginių analogų trūkumas, ribojantis kokių nors tipinių projektinių sprendimų panaudojimo galimybę
4. egzistuojančių bei naujai kūriamų priedų integravimo būtinumas
5. funkcionavimas keliose OS
6. ilgas projekto vykdymo laikas
Sėkmingam projekto realizavimui projektavimo objektas (IS) turi būti adekvačiai aprašytas, turi būti sukurti pilni funkcionalūs informaciniai IS modeliai.
Terminas CASE (Computer Aided Software Engineering) šiais laikais naudojamas labai plačia prasme. Pirminė termino CASE reikšmė, apribota programinės įrangos (toliau PĮ) kūrimo automatizavimo klausimais, šiais laikais įgyjo naują reikšmę, kuri apglebia sudėtingų IS kūrimo procesą bendrai. Dabar CASE – priemonės suprantamos kaip programiniai įrankiai, palaikantys IS kūrimo bei išlaikymo procesus, taip pat reikalavimų formuluotę bei analizę, taikomsios PĮ ir duomenų bazių (toliau DB) projektavimą, kodo generavimą, testavimą, dokumentavimą, kokybės užtikrinimą, konfiguracinį valdymą bei projekto valdymą, taip pat kitus procesus. CASE – priemonių, sisteminės PĮ ir techninių priemonių visuma – pilnai sukomplektuota IS kūrimo aplinka.
CASE – technologija – tai IS projektavimo metodologija, taip pat instrumentinių priemonių, kurios leidžia aiškia forma modeliuoti daiktinę sritį, analizuoti minėtą modelį visuose kūrimo arba išlaikimo etapuose ir kurti priedus atitinkančius vartotojo informacinius poreikius.
Nežiūrint į visas CASE – priemonių potencialias galimybes, egzistuoja daug nesėkmingų jų diegimo pavyzdžių, ko pasekoje CASE – priemonės tampa “lentynine” PĮ (shelfware).
Taikant CASE – priemones yra keletas galimo efekto apibrėžimą komplikuojančių faktorių:
1. CASE – priemonių galimybių ir kokybės įvairovė.
2. Naudojimosi CASE – priemonėmis patirties stoka organizacijose.
3. Detalių metrikų ir duomenų nebuvimas jau atliktiems bei atliekamiems projektams.
4. Skirtingas CASE – priemonių integracijos projektuose laipsnis.
Kai kurie analitikai mano, jog reali kai kurių CASE – priemonių pritaikymo nauda gali būti gauta tik po 1-2 metų patirties. Kiti mano, kad įtaką gali būti daroma jau IS gyvenimo ciklo (toliau GC) eksploatacijos fazėje, kai technologiniai patobulinimai gali privesti prie eksploatacinių išlaidų mažėjimo.
Sėkmingam CASE – priemonių įdiegimui organizacija turi turėti tokias savybes:
1. Technologija. Egzistuojančių galimybių ribotumo suvokimas bei sugebėjimas priimti naujas technologijas.
2. Kultūra. Pasiruošimas naujųjų procesų diegimui.
3. Valdymas. Tikslus vadovavimas ir organizuotumas svarbiausių diegimo etapų ir procesų atžvilgiu.
Jeigu organizacija neturi nors vienos iš aukščiau išvardytų savybių CASE – priemonių diegimas gali nepasisekti neatsižvelgiant į vadovavimosi diegimo rekomendacijomis kruopštumo laipsnį.IS projektavimo metodologijos pagrindai
IS PĮ gyvenimo ciklas
PĮ gyvenimo ciklas (PĮ GC) – nepertraukiamas procesas, kuris prasideda nuo sprendimo apie jo sukurimo būtinumą momento ir baigiasi jo išėmimo iš eksploatacijos momentu. (paruošimas, eksploatacija, projekto valdymas, konfiguracijos valdymas ir pan.)
Bendras normatyvinis dokumentas, reglamentuojantis PĮ GC, yra tarptautinis standartas ISO/IEC 12207 (ISO – International Organization of Standartization, IEC – International Electronical Commission). Standartas apibūdina GC struktūrą.
PĮ GC modeliai
Standartas ISO/IEC 12207 apibūdina GC struktūrą, bet nekonkretizuoja detaliai, kaip realizuoti arba atlikti veiksmus arba uzduotis, įtrauktus į šuos procesus.
Šiuo metu labiausiai paplitę kaskadinis ir spiroklinis GC modeliai.
Kaskadinis modelis.
Pagrindinė charakteristika – paruošimo proceso padalinimas į etapus, kur perėjimas į sekantį etapą vykdomas tik tuomet kai darbas einamajame etape yra pilnai atliktas.
PĮ kūrimo proceso eigoje atsirado sugrįžimo prie pereitų etapų ir jau priimtų sprendimų patikslinimo arba peržiūros poreikis.
Tada realus PĮ kūrimo procesas pradėjo keistis, o būtent, atrodė taip:
Pagrindinis kaskadinio modelio trukumas yra esminis vėlavimas gaunant rezultatus. Rezultatų suderinimas su vartotojais vykdomas tik taškuose, planuojamuose jau po kiekvieno veiksmų etapo užbaigimo.
Išvardytoms problemoms išvengti buvo pasiūlytas spiroklinis GC modelis, sukoncentruotas pradiniuose GC etapuose, o būtent, analizėje ir projektavime.
Kiekviena spiroklės vija atitinka PĮ fragmentą arba versiją, joje tikslinami projekto tikslai ir charakteristikos, nustatoma jo kokybė ir planuojami sekančios spiroklės vijos veiksmai.
Pagrindinė spiroklinio modelio problema – perėjimo į sekantį etapą momento nustatymas.
IS projektavimo technologijos ir metodologijos.
Bendri reikalavimai metodologijai ir technologijai.
Metodologijos, technologijos ir instrumentinės projektavimo priemonės sudaro bet kurios IS projekto pagrindą. Metodologija realizuojama per konkrečias technologijas ir jas palaikančius standartus, metodikas ir instrumentines priemones, kurios užtikrina GC procesų atlikimą.
Projektavimo technologija apibrėžiama kaip trijų dalių visuma:
1. poetapinė procedūra, apibūdinanti technologinių projektavimo operacijų eiliškumą.
2. taisyklės ir kriterijai, naudojami technologinių operacijų atlikimo rezultatų vertinimui.
3. notacijos (tekstinių ir grafinių priemonių), naudojamos projektuojamos sistemos aprašymui.
Metodologija RAD