Vienas iš dažniausiai su informacija atliekamų veiksmų yra informacijos apdorojimas. Informacijos apdorojimu galima laikyti visą mūsų mąstymą, protinį darbą. Žmonija ilgą laiką teturėjo gana menkas priemones informacijai apdoroti, nes pirmiausia buvo tobulinamos materialiems tikslams – buičiai, maisto gamybai, darbo įrankiams ir kt. – skirtos priemonės. Informacijos, jos apdorojimo priemonių tobulinimo poreikis atsirado vėliau.
Gautą informaciją stengiamės suprasti, išskirti, kas mums svarbiausia, tai įsiminti. Informaciją nuolat lyginame, gretiname. Iš turimų žinių darome išvadas, kuriame hipotezes, o joms patvirtinti ar paneigti ieškome informacijos. Informacijos apdorojimą sudaro septyni etapai: paieškos, išrinkimo, užfiksavimo, išsaugojimo, sukūrimo, perdavimo ir panaudojimo. Geriausiai šiuos etapus paaiškinti pavyzdžiu. Tarkime, vieną dieną jūs nutarėte įsigyti automobilį. Pradedate naršyti internete, skaityti skelbimus laikraščiuose ir klausinėti draugų (paieška). Kadangi informacijos šaltinių ir automobilių modelių yra daug, nusprendžiate susiaurinti paieškos ratą iki mažalitražių lengvųjų automobilių (išrinkimas). Surinktus paieškos rezultatus teksto redagavimo programa surašote į duomenų rinkmeną (užfiksavimas) ir įrašote ją į kompiuterio kietąjį diską (išsaugojimas). Kitą dieną įvertinate savo finansines galimybes, pasitariate su pažįstamu automechaniku ir įvertinate kiekvieną išsirinktą automobilio modelį (sukūrimas). Dar pasitariate su artimaisiais (bendravimas) ir kartu nusprendžiate, kurį automobilį pirksite. Tada įsigyjate automobilį (informacijos panaudojimas) ir džiaugiatės nauju pirkiniu.
Nuo senų laikų žmogus norėjo palengvinti matematinius skaičiavimus. Todėl nenuostabu, kad šioje srityje išrasta daugiausia įvairių priemonių. Pirmieji skaičiavimo įrenginiai buvo sukurti dar 3000 metų prieš mūsų erą. Yra žinoma, kad mechaninius įrenginius, skirtus navigaciniams skaičiavimams, bandė kurti senovės graikai. Tai – Abakas (gr. – skaičiavimo lenta) – senovinis skaičiavimo prietaisas, naudotas iki XVIII a..
Abako lenta suskirstyta juostomis, ant kurių dėliojami akmenukai. Kiekviena juosta padalyta į dvi dalis. Akmenukas padėtas apatinėje juostos dalyje atitikdavo skaičių 1, viršutinėje – 5. Kraštinė dešinioji juosta – vienetų skiltis, antroji iš dešinės – dešimčių, trečioji – šimtų ir t.t. Atsiradus juostoje daugiau kaip 10 akmenukų, vienas akmenukas dedamas į kitą juostą, kaip atitinkantis 10 buvusiųjų.
Abakas buvo naudojamas senovės Egipte, Graikijoje, Romoje, Vakarų Europoje (iki XVIII a.). Šią lentą ir skaičiavimo sistemą V a. pr. m. e. aprašė graikų istorikas Herodotas. VI a. Kinijoje atsirado kinų abakas, kuris buvo vadinamas suanpan, tik vietoj akmenukų ir juostelių buvo naudojami ant virbų suverti karoliukai.
Kitas skaičiavimo prietaisas buvo logaritminė liniuotė. Iki elektroninių kalkuliatorių ir personalinių kompiuterių plataus panaudojimo pradžios, tai buvo pagrindinė priemonė individualiems skaičiavimams moksle ir inžinerijoje. Liniuotė išrasta apie 1614–1620 m. Ją sukūrė škotas Edmundas Gunteris pagal Džono Napiero logaritmines lenteles. Jo liniuotėje logaritminės atkarpos buvo sudedamos skriestuvu. 1630 metais skriestuvas pakeistas slankikliu. Logaritminė liniuotė – mechaninė skaičiuoklė, kurią sudaro sukalibruotos logaritminiu principu juostos. Paprastai išorinės juostos yra nejudamos, o skaičiavimui naudojama slankioji juosta yra viduryje. Nors ir vadinama liniuote, logaritminė liniuotė nematuoja ilgio, ar bent jau matuoti ilgį nėra jos pagrindinė paskirtis. tam tikra skaičių.
Vieną iš tobulesnių mechaninių kalkuliatorių 1642 metais sukūrė prancūzas Blezas Paskalis. Šis įrenginys, pavadintas „Paskalina”, buvo sudarytas iš ratukų, ant kurių buvo užrašomi skaičiai nuo 0 iki 9. Kai ratukas kartą pilnai apsisukdavo, jis užkabindavo gretimą ratuką ir pasukdavo jį per vieną skaičių. B.Paskalio panaudotas surištų ratukų principas tapo beveik visų mechaninių skaičiuotuvų, sukurtų per tris šimtmečius, pagrindu.
Pagrindinis „Paskalinos” trūkumas – labai sudėtingas įvairių operacijų, išskyrus sudėtį, atlikimas. Pirmąją mašina, kurioje lengvai atliekami visi keturi aritmetiniai veiksmai, sukūrė vienas iš diferencialinio ir integralinio skaičiavimo pradininkų G.Leibnicas 1673 metais. Šiame mechaniniame kalkuliatoriuje sudėtis buvo atliekama kaip ir „Paskalinoje”, tašiau jo konstrukcijoje G.Leibnicas pirmą kartą pritaikė judančią dalį – karietėlę (tai leido atlikti visus aritmetinius veiksmus), kuri buvo naudojama ir vėlesnėse konstrukcijose. Tačiau Gotfridas Leibnicas pagarsėjo ne savo sukurtuoju kalkuliatoriumi, o tuo, kad sukūrė diferencialinį ir integralinį skaičiavimą. Jis taip pat ištyrė dvejetainę skaičiavimo sistemą, kuri plačiai naudojama ir šiuolaikiniuose kompiuteriuose.
Anglą Čarizą Bebidžą, kuris sugalvojo dvi reikšmingiausias mechaninės skaičiavimo mašinas, dažnai vadina šiuolaikinės skaičiavimo technikos „tėvu”. XIX a. pradžioje matematines lenteles (logaritmų ir trigonometrinių funkcijų) sudarinėjo ištisos matematikų komandos naudodamos primityvias priemones. Kadangi tie žmonės atlikdavo skaičiavimus, juos vadino
„kompiuteriais“ (angl. computer). Šiuo terminu įvardijama pareigybė vis dar egzistavo ir XX a. penktajame dešimtmetyje.