Bendravimas internete
1. Bendravimas internete – laisvė ar priklausomybė?
Telekomunikacija per kompiuterių tinklus – pakankamai naujas socialinis reiškinys. Psichologiniai šios srities tyrimai pradėti visai neseniai ir jų nėra daug. Tačiau visiškai aišku, kad bendravimas tinkle įvairiais parametrais skiriasi nuo realaus, gyvo bendravimo, kuriam kompiuteris nereikalingas.
2. Bendravimo internete formos ir jų ypatybės
Internete bendraujama keliais būdais – per telekonferencijas, pokalbių kanalus (IRC), žaidimus (MUD) ir elektroninį paštą. Interneto tyrėjai išskiria kelis tokio bendravimo lygmenis pagal interaktyvumą. Pirmojoje vietoje yra IRC ir MUD, kuriuose žmonės bendrauja realiuoju laiku; mažiausiai interaktyvūs – el. paštas ir telekonferencijos, kurios gali vykti ir nerealiuoju laiku. Telekonferencijoje dalyvaujantys žmonės diskutuoja kokia nors konkrečia tema. Pokalbių kanaluose konkrečios temos nebūna, ji priklauso nuo kanalo pavadinimo arba kanalo šeimininkų nuotaikos ir čia neretai bendraujama tik dėl paties bendravimo. Atskira interneto bendravimo forma yra MUD („multi-user dimension“ – vaidmenų žaidimas realiuoju laiku, kuriame interneto vartotojai – žaidimo dalyviai – sujungti bendroje virtualioje aplinkoje). MUD ypatybė – žaidėjai turi tikslą laimėti. Visos išvardintos bendravimo formos yra anoniminės, o tai sukelia daug pasekmių. Pirma, bendravimas internete netenka neverbalinės komunikacijos galimybės. Nepaisant to, kad tekstinė interneto komunikacija turi maždaug 100 įvairių „šypsniukų“, tarp žmonių nėra tiesioginio fizinio ryšio, todėl jausmus galima ne tik išreikšti, bet ir nuslėpti. Galima demonstruoti jausmus, kurių tuo metu žmogus visiškai nejaučia. Todėl manoma, kad: „Internete lengviau diskutuoti rimtomis, intriguojančiomis ir asmeninėmis temomis“; „Internete galima bendrauti ir su fiziškai nepatraukliais žmonėmis, kurių nemaloni išvaizda netrukdo bendravimui“; „Internete lygiavertiškai galima bendrauti su žmogumi, kuris yra gerokai vyresnis ar jaunesnis“. Vienas IRC vartotojas Lietuvoje tai apibūdino dar konkrečiau: „IRC privalumas – sakai ką nori, elgiesi kaip nori – čia nėra nei gėdos, nei drovumo jausmo. Gali klausti to, ko niekada neišdrįstum paklausti realiame gyvenime“. Taigi dėl fizinio kontakto su pašnekovu nebuvimo, internete savo prasmę praranda daugelis bendravimo barjerų, kuriuos lemia pašnekovo išvaizda, lytis, amžius, socialinė padėtis, t. y. visa neverbalinė bendravimo išraiška. Galima susikurti bet kokį pasirinktą įvaizdį. Virtualioje erdvėje Jūs galite būti bet kuo, atrodyti kaip pageidaujate, būti bet kokios lyties – žodžiu, nėra materialiam pasauliui būdingų apribojimų. Yra netgi posakis: „Internete niekas nežino, kad esate šuo“. Daugelis interneto vartotojų tai vertina kaip privalumą, tačiau ar iš tiesų taip yra?
2. Bendravimo internete formos ir jų ypatybės
Tekstinėje interneto komunikacijoje žmogus susikuria savo virtualią asmenybę su pseudonimu. Iš IRC egzistuojančių pravardžių („nick“) galima sudaryti visą portretų galeriją. Šalia literatūrinių, mitologinių, kultinių bei istorinių personažų (Vatsonas, Artemon, Kutuzov, Appolo, Magas, BillyIdol), egzistuoja ir turtingas gyvūnijos, augmenijos bei gamtos pasaulis (Ryklys, Debeselis, Citrinuke, Panther, zuikute, bebras, rozyte, Puriena, Upe, saulyte), socialinai ir luominiai pseudonimai (asas, bosas, markizas, King), buitį ir kompiuterius primenentys (samtis, sampunas, strypas, lempute, drozhle, failas, cancel), tam tikrą būseną nusakantys arba pasirinkti dėl skambesio (psiche, netikelis, baisusis, mirtis, CrazyGirl, swing, LonelyBoy, Excelent, aistrra, bomzhas, malonumas, laime), nemažai angliškų, graikiškų ir lotyniškų (Era, Ovis, Epsilon, Helios, Ray, firebird, Pornostar) ir pseudonimų – vardo vedinių (Rasele, Vytaz, Dovi, Leta, Rulis, Albe, Regis). Neretai pseudonimo prasmę iš pirmo žvilgsnio suvokti sunku, o į klausimą „ką jis reiškia?“ dažniausiai atsakoma: „nieko, šiaip sau“ arba „gražiai skamba“. Iš tiesų kiekviena pravardė turi savo atsiradimo istoriją ir kelia tam tikrų asociacijų. Todėl ji yra kaip vizitinė kortelė. Žaidimai su identifikacija kelia vieną labai įdomią mintį apie tai, kaip realusis „aš“ sutampa su virtualiąja asmenybe ir kur yra riba tarp saviraiškos ir simuliacijos. Virtuali paauglio ir jaunuolio asmenybė internete yra daug labiau atsipalaidavusi ir nepageidautina socialiai, palyginti su realiu ar idealiu „aš“. Tai pastebi ir kompiuterinių klubų kūrėjai – jų nuomone, paaugliai internete tarsi atitrūksta. Tačiau atitrūksta toli gražu ne visi – šalia tų, kurie didžiąją laiko dalį praleidžia pokalbių kanaluose, yra ir tokių, kurie pokalbiais nesižavi, o ieško ir parsisiunčia informacijos iš interneto. Yra ir tokių, kurie, nepaisydami laisvo priėjimo prie interneto, juo apskritai nesinaudoja, motyvuodami tai tuo, kad jame nėra nieko įdomaus. Kyla keletas klausimų:
1. Kokios asmenybės savybės lemia tai, kad žmogus tinklinėje komunikacijoje pradeda konstruoti į save nepanašią virtualią asmenybę ar net kelias asmenybes?
2. Kodėl virtuali asmenybė pasižymi tam tikromis savybėmis?
4. Ką galvoja psichologai?
Tai, kodėl
vieni žmonės konstruoja virtualias asmenybes, o kiti ne, psichologai aiškina socialiniu asmenybės rigidiškumu. Skiriami du socialinio rigidiškumo tipai. Pirmasis – tai vaidmens (arba „aš“ koncepcijos) rigidiškumas, kuris pasireiškia tuo, kad žmogus priima save kaip tam tikrų rolių vykdytoją ir atitinkamai elgiasi taip, kaip elgtųsi atlikdamas tą ar kitą rolę. Antrasis – tai dispozicinis rigidiškumas (griežtų ribų laikymasis, dėl kurių žmogus pasaulį mato tik baltą arba juodą). Nerigidiškam grupinių normų įsisavinimui būtina, kad žmogaus socialinis „mes“ būtų suvokiamas pakankamai plačiai, o ne apsiribotų identifikacija su viena atskira žmonių grupe. Tai vyksta dalyvaujant įvairiose žmonių grupėse, iš kurių išeiti visuomet galima kada tik panorėjus. Virtualių asmenybių konstravimas gali turėti amžiui būdingų ypatybių ir sietis su tuo, kaip žmogus vertina save apskritai. Paauglystei būdinga identifikacijos krizė, kurios metu paauglys savąjį „aš“ lygina su išgalvotu. Šiuo atveju virtualios asmenybės gali atlikti savęs patikrinimo funkciją. Akivaizdu, kad virtualių realybių konstravimui reikia ne tik suvokti save kaip potencialų įvairių rolių atlikėją, bet ir norėti tas roles vaidinti. Gali būti, kad noras konstruoti virtualias asmenybes yra susijęs su nepakankama įvairių „aš“ aspektų realizacija gyvenime arba realus gyvenimas atrodo pernelyg normatyvus. Tai kelia norą nugalėti normatyvus ir konstruoti nenormalias virtualias asmenybes. Realioje visuomenėje yra nustatytos normos, kurios tam tikros lyties žmogui kelia atitinkamo elgesio reikalavimus. Virtualiame pasaulyje žmogus gali išvengti savo lyčiai keliamų elgesio reikalavimų, prisistatęs priešingos lyties ar belyčiu asmeniu. Jei visuomenė apriboja žmogaus savirealizacijos galimybes, atsiranda motyvacija dalyvauti virtualiame pasaulyje ir konstruoti pageidaujamą asmenybę. Interneto bendravimas tokiu atveju atlieka kompensacinį vaidmenį. Ir atvirkščiai – žmogui, visiškai realizuojančiam savo „aš“ gyvenime, greičiausiai nekils noras kurti netikrovišką virtualią asmenybę.