TURINYS
Abakas………………………………………………………………………………………….1.
Pascalina………………………………………………………………………………………..1.
Leibnico mašina………………………………………………………………………………..1.
Automatinės staklės…………………………………………………………………………… 1.
Čarlzas Babidžo analitinė mašina…………………………………………………………….2.
Pirmoji programuotoja………………………………………………………………………..2.
Holerito tabuliatoriu ir IBM…………………………………………………………………. 2.
Pirmasis kompiuteris…………………………………………………………………………. 3.
ENIAC…………………………………………………………………………………………. 3.
Dž. fon Noimano įnašas………………………………………………………………………. 3.
Kompiuterių kartos……………………………………………………………………………3.
Pirmasis kompiuteris Lietuvoje……………………………………………………………… 4.
Iš Gineso rekordų knygos…………………………………………………………………..… 4.
Nūdienis kompiuteris dar labai jaunas – jam vos pusšimtis metų. Tačiau žmogus nuo seno stengėsi kurti įvairias priemones, kurios palengvintų jo intelektinę veiklą – pirmiausia skaičiavimus. Žymiausi mokslininkai projektavo ir kūrė įvairias mechanines mašinas, vienos jų mokėdavo tik sudėti ir atimti, kitos – ir dauginti, dar kitos atlikti sudėtingesnius veiksmus. Bet visos jos buvo mechaninės– reikėdavo patiems sukti rankenėles, kol būdavo atliktas koks nors veiksmas.
Pirmoji skaičiavimo priemonė buvo rankų ir kojų pirštai. Todėl natūralu, kad didesni skaičiai (drauge ir skaičiavimo sistemos) buvo sudaromi, remiantis pirštų skaičiumi.
Pirmuosius mechaninius skaičiavimo įrenginius dar antikos laikais naudojo matematikai, inžinieriai bei prekeiviai. Kinijoje ir Japonijoje prieš keletą tūkstančių metų iki Kristaus gimimo jau buvo naudojami skaičiuotuvai, padaryti iš karoliukų, pritvirtintų prie specialaus rėmo (karoliukai vadinosi kalkulėmis, iš čia ir kilo terminai “kalkuliuti” ir “kalkuliatorius”*. Ant siūlo suvertų kalkulių pozicija atitiko tam tikrą skaičių.
Abakas
Vėliau imta naudoti įvairius daiktus: lazdas su įpjovomis, virves su mazgais. Pagaliau atsirado abakas (V a. pr. Kr.) – lenta, suskirstyta į juostas (skirsnius), ant kurių dėliojami akmenukai. Išmoningi meistrai suteikdavo abakui ir kitokį pavidalą – stalelio, suolo ir pan. Manoma, kad pirmasis abakas buvo stalelis, pabarstytas smėliu. Gal todėl ir pavadinimą filologai kildina iš hebrajų k. žodžio abaq – dulkės. Skaičiuojant abaku, akmenėliai būdavo perkeliami iš vienos vietos į kitą. O ar ne lengviau būtų buvę skaičiuoti raštu? Bent ant ko užrašyti?! Pergamentas buvo brangus. O popierius Europoje atsirado tik XII a. Be to, beveik iki XV a. buvo vartojama tik romėniškoji skaičiavimo sistema – o ja sunku raštu atlikti veiksmus.
Abakas buvo naudojamas ilgai – beveik visa žmonijos istorija mini jį. Kiekviena šalis ką nors tobulino, keisdavo. Tik daug vėliau ėmė rastis mechaninės mašinos.
Pascalina
Viena iš tobulesnių mechaninių skaičiavimo mašinų, išlikusi iki šių dienų ir turėjusių didelę įtaką kitiems mokslininkams, 1642 m. sukūrė prancūzų mokslininkas Blezas Paskalis (Blaise Pascal, 1623 – 1662). Jaunasis Blezas, ilgas valandas padėdavęs tėvui, tuometiniam mokesčių rinkimo valdininkui, skaičiuoti pinigus, sugalvojo įrenginį, galintį atlikti sudėtį. Amžininkai įrenginį pavadino “Pascalina”. Jį sudarė ratukai, ant kurių buvo užrašyti skaitmenys nuo 0 iki 9. ratukai turėjo dantračius. Apsisukęs vieną kartą, ratukas užkabindavo gretimą ratuką ir pasukdavo jį per vieną skaitmenį, t.y. atitinkama skaičiaus skiltis padidėdavo vienetu. B. Paskalio taikytas “surištų rankų” principas buvo naudojamas beveik visuose vėliau sukurtuose skaičiuotuvuose.
B. Paskalis vėliau tapo žymiausiu matematiku ir filosofu, tačiau jo nuopelnai kompiuterių istorijai prisimenami iki šiol. Jo vardu pavadinta viena iš populiariausių programavimo kalbų – Paskalio programavimo kalba.
Pagrindinis “Pascalinos” trūkumas – ja iš esmės buvo galima atlikti tik sudėtį. Visi kiti veiksmai buvo gaunami sudėtingai ir praktiškai nevrtojami. Todėl ieškoma patobulinimų.
Leibnico mašina
1672 m. žymus vokiečių matematikas Gotfrydas Leibnicas (Gottfried Wilhelm von Leipniz, 1646 – 1716) sukūrė skaičiavimo mašiną, kuria buvo galima lengvai atlikti visus keturis aritmetikos veiksmus. Tai buvo pirmas mechaninis skaičiuotuvas.
G. Leibnicas taip pat išsamiai ištyrė dvejetainę skaičiavimo sistemą, aprašė jos veiksmus ir taisykles. Tik po 300 metų ši sistema tapo elektroninių kompiuterių veikimo pagrindu.
Automatinės staklės
Prancūzas Žozefas Žakardas (Jozeph- Marie Jacquard, 1752-1834) 1801 m. sukūrė visiškai automatizuotas stakles. Šis išradimas iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko
bendro neturėjo su skaičiavimais.
Staklės buvo valdomos perforuotomis kortomis (perfokortomis) – kartono stačiakampiais su pramuštomis skilutėmis. Kiekvienam šaudyklės ėjimui buvo daroma atskira korta. Šitaip būdavo užkoduojamas visas audinio raštas. Tačiau kortų reikėdavo labai daug. Pavyzdžiui, paties išradėjo portretui išausti buvo panaudota keliasdešimt tūkstančių perfokortų.
Perfokortų idėja – automatizuotas valdymas iš išorės – vėliau buvo panaudotas ne tik kuriant mechanines, bet ir elektronines skaičiavimo mašinas.
Čarlzas Babidžo analitinė mašina
Šiuolaikinių kompiuterių konstravimo ir darbo principus sukūrė anglų matematikas, Kembridžo universiteto profesorius Čarlzas Babidžas (Charles Babbage, 1791-1871). Tuo darbu užsiimti jį paskatino daugybė klaidų matematikos lentelėse, kurias jis naudodavo savo paskaitose dėstydamas universitete..
1822 m.pagamintu modeliu buvo nustatinėjamos antros eilės daugianarių reikšmėsaštuonių ženklų tikslumu. Mašina pavadinta skirtumine, nes jos veikimas buvo pagrįstas baigtinių skirtumų metodu. Esminis jos trūkumas – ji galėjo atlikti tik vieną užduotį. Jei reikėdavo atlikti kitokią skaičiavimo operaciją, tekdavo keisti visą mašinos mechanizmą.