Piramidžių kilmė. Išsidriekę Kairo priemiesčiai – nelabai kokia
pradžia kelionei, vedančiai į 4500 metų senumo praeitį, kur tebestovi
vienintelis išlikęs iš 7 pasaulio stebuklų. Tačiau kai šiuolaikiniai
pastatai bagiasi ir atsiveria didelė Gizos plynaukštės dykuma, atsiveria
iš ties nuostabus dangų remiančių piramidžių vaizdas. Gizos piramidės –
didžiausias faraonų galybės ir didybės įsikūnijimas, ir iš kur į jas
bežiūrėtum: ar iš kito Nilo kranto, kai jų viršūnės išnyra iš rytmečio
rūko, ar stovėdamas šalia, kai jų milžiniškos klinčių briaunos akinančioje
vidudienio saulės šviesoje atrodo lyg laiptai, kylantys tiesiai dangun. Jų
fonas – Vakarų dykuma, ir pirmiausia stebina ne piramidžių dydis, o jų
spalva – šiltas saulės auksas, kurį išryškina milžiniškų stačiakampių
blokų, iš kurių jos sukrautos, sandūrų juodi šešėliai.
Piramidės buvo faraonų kapai ir visose nuo mažiausios iki didžiausios
– stovėjo ar tebestovi sarkofagai. Šiuo metu ant daugelio tebėra palaidotų
juose faraonų vardai.
I ir II dinastijos faraonai buvo laidojami plytomis ar akmenimis
išmūrytuose kapuose, padalytuose į atskiras patalpas sudėti maistui,
ginklams ir kitiems daiktams, kurie egiptiečių manymu buvo būtini
pomirtimiame gyvenime. Šie vidun pasvirusiomis sienomis statiniai vadinami
mastabomis – iš arabų žodžio “suolas”. Tokių pastatytų kapų viršutinė
dalis atrodydavo kaip akmeninis gultas arba suolas, primenantis tuos, kurie
stovėdavo prie arabų namų.
III ir IV dinastijos laikais, kai žymiems žmonėms buvo statoma daug
mastabų, šių kapų forma labai pasikeitė. Lavonus buvo pradėta laidoti
mažuose požeminiuose kambariuose, padarytuose uolingame grunte iškirstų
šulinių dugne. O nedegtų plytų anstatas, anksčiau turėjęs kelias patalpas,
virto masyviu, beviek aklinu statiniu; įeiti buvo galima tik į mažą
aukojimo kambarį vakarų pusėje. Ilgainiui nedegtos plytos buvo pakeistos
akmenimis, o vėliau mastabos virto didžiuliais stačiakampiais akmeniniais
statiniais, kuriuose nebuvo jokių angų; duris turėdavo tiktai aukojimo
kambarys.
Seniausuą Egipto piramidę Sakaroje, paėjus kiek tolėliau už Memfio
Nilo aukštupio link, pastatė III dinastijos įkūrėjas faraonas Džoseris
(2780 – 2720 m. pr. m. e). Tai garsioji Laiptuotoji piramidė; Ji sydaryta
iš terasų, uždėtų viena ant kitos ir į viršų vis mažėjančių. Įdomu tai, kad
Laiptuotoji piramidė buvo sumanyta kaip paprasčiausia akmeninė mastaba. Ji
buvo statyta penkiais etapais, kol įgavo dabartinę formą. Iš pradžių
Džoseris statydinosi tokią pačią mastabą, kokių rasta Bet Chalafe, tik tai
iš plytų ir forma kvadratinė, o ne pailga. Paskui nusprendė išplėsti
mastabą į visas keturias šalis, todėl prietatas išeina dviem pėdom žemesnis
už pirminį statin ir atsiranda pirmas laiptelis. Faraonas vėl pakeičia
planą ir mauzoliejų padaro pailgą. Valdovas ir vėl nepatentintas, jau
ketvirtą kartą liepia padidinti pagrindą ir virš jo pastatyti dar vieną už
kitą mažesnes tris mastabas. Pasidaro nedidelė laiptuota piramidė, kuri
šįkart patinka ir valdovui. Todėl Džoseris liepia dar kartą padidinti
pagrindą ir ant jo pastatyti galutinį laiptuotos šešių terasų piramidės
variantą, kuris būtų apdailintas puikiu Tūros kalkakmeniu. Džoserio
piramidė tokia tebestūgso ir dabar, tik nebėra likę kalkakmenio apdaro.
Kaip ir kodėl buvo statomos piramidės. Seniausua Egipte išlikusi
piramidė tebestovi netoli Rombinės Snofraus piramidės. Tai Pietinė piramidė
Dahšūre. Ji pastatyta anksčiau už didžiąją, bet yra ne ką mažesnė. Kas ją
statė, niekas nežino. Daug metų buvo ji priskiriama Snofrui, tačiau jo
vardas buvo rastas ant Rombinės piramidės pamato akmens. Matyt Pietinę
pastatė kitas III dinastijos faraonas.
Medume Snofrus pasistatydino dar vieną piramidę, kuri iš pradžių,
matyt, buvo sumanyta kaip laiptuota, bet paskui kampai tarp pakopų buvo
užpildyti, sienos išlygintos.
Snofraus sūnus ir įpėdinis buvo Cheopsas. Nusprendęs aplenkti visus
savo pirmtakus, jis pasinaudojo Gizos aukštuma ir ten pastatė didžiausią ir
aukščiausią iš visų piramidę – Didžiąją piramidę, kurios ilgis – 755 pėdos,
o aukštis – 481 pėda[1]. Piramidė vadinosi “Cheopso horizontu”. Nė vienas
Cheopso įpėdinis negalėjo jo pralenkti. Tik Chefrenui, kuris valdė po
Cheopso įpėdinio, beveik pavyko pasistatyti tokią pačią piramidę. Savąją
jis pastatė greta Cheopso. Iš pradžių piramidės pamato kraštinės ilgis buvo
707 pėdos, o aukštis – 471 pėda. Tačiau Chefrenas padarė suktybę: savo
piramidę jis pastatė aukštesnėje vietoje, todėl dabar ji atrodo aukštesnė
už pirmtakę.
Sfingės paslaptis. Prie Chefreno piramidės yra pastatytas sfinksas.
Nepaisant to, kad netekęs barzdos ir nosies, sfinkso veidas tebėra
paslaptingas. Jis yra iškirstas iš kalkakmenio ir beveik 20 m. aukščio.
Didžioji Sfingė vaizduoja vieną iš saulės dievo pavidalų. Sfingė
tėra
simbolinė figyra. Jos veide atsispindi faraonų bruožai, ir manoma , jog tai
Chefreno veidas, nes sfinksas stovi šalia šventovės slėnio ir pylimo,
vedančio į Chefreno piramidę. Napoleonas, atvykęs į Egiptą, rado iš smėlio
bekyšančią Sfingės galvą, kaklą ir nedidelę nugaros dalį. Ji pradėta
atkasinėti 1816 m.; po pertraukos 1853 m.; Sfingė galutinai buvo išvaduota
iš smėlio nelaisvės 1866 m[2]. Tarp didžiulių Sfinkso letenų rasta akmeninė
stela, kurią buvo pastatęs XVIII dinastijos atstovas Tutmosis IV.
Plokštelėje parašyta, jog valdovui prisisapnavęs dievas Horas, kuris
paprašė išvaduoti jį iš smėlynų. Senoji karalystė nepaliko jokio dokumento,
kuris atskleistų Didžiojo Sfinkso paslaptį, tačiau yra manoma, jog jis gynė
slenksčius ir turėjo sulaikyti bet kurį įsiveržėlį, pažeidusį šventosios