Nuo 1910m. Europą viena po kitos krečia krizės, kurios ir atveda ją prie karo pradžios. Įtampos židinių daug: Marokas, Balkanai bei ginklavimosi varžybos sausumoje ir jūrose. Europos imperijoms pasaulis tampa per ankštas, ir ekonominės varžybos dar labiau paaštrėja.
Marokas yra paskutinė nepriklausoma Magribo valstybė. Prancūzija, užsitikrinusi Italijos ir Jungtinės Karalystės paramą, rengiasi užvaldyti šerifų karalystę. Ji pradeda nuo pagrindinių ekonomikos sektorių kontrolės. Tuomet įsikiša Vokietija, kuriai rūpi suardyti britų ir prancūzų “Nuoširdų susitarimą”. Kaizeris Vilhelmas II nuvyksta į Tanžerą ir ten pasiskelbia esąs Maroko laisvės gynėjas (1905, kovas). Ši pirmoji Maroko krizė Vokietijai baigiasi nusivylimu: ne tik kad išlieka “Nuoširdus susitarimas”, bet Prancūzija Alchesyro konferencijoje gauna Rusijos, Italijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų paramą. Vokietija viso labo tik išlaiko teisę prekiauti su visomis Maroko tautomis.
1911m. Maroke, Feso mieste, sultonui priešiški sukilėliai apsupa europiečių gyvenamą rajoną. Įsikiša prancūzų kariuomenė. Vokietija šią akciją laiko būsimos aneksijos pradžia ir reaguoja griežtai: pasiunčia vieną karo laivą užimti Agadiro uostą. Šios antrosios Maroko krizės (1911) baigtis nepatenkina nei vienų, nei kitų: Vokietija pripažįsta Prancūzijos protektoratą Maroke, o Prancūzija kaip kompensaciją perleidžia Vokietijai dalį savo teritorijų Pusiaujo Afrikoje.
Balkanų krizės Europą krečia periodiškai. 1912m. mažosios Balkanų valstybėlės (Serbija, Juodkalnija, Bulgarija ir Graikija) sudaro Balkanų lygą, kurią remia Rusija. Sąjungininkai sutriuškina Turkijos imperiją ir atplėšia nuo jos beveik visas Europos teritorijas (1912-1913). Tuomet Bulgarija, nepatenkinta dalybomis, užpuola Serbiją, kurią remia Rumunija, Graikija, Juodkalnija ir Turkijos imperija. Ir kai Bulgarija jau yra beveik sutriuškinta, jos pusėn stoja Austrija-Vengrija: jai svarbu sustabdyti savo mirtino priešo Serbijos ekspansiją. Karo veiksmai pasibaigia Bukarešto sutartimi (1913), tačiau įtampa išlieka.
Nuo 1898m. tarp Anglijos ir Vokietijos vyksta brangiai kainuojančios karo laivynų ginklavimo lenktynės. Žemyne viešpatauja karinė karštligė. Vokietijoje taikos meto kariuomenė padidėja nuo 600 000 ligi 800 000 žmonių; Prancūzija balsuoja už trejų metų karinę tarnybą ir 750 000 žmonių kariuomenę. Austrija-Vengrija savo kariuomenę sustiprina dviem kariniais įstatymais, o Rusija tuo metu paskelbia ginkluotojų pajėgų modernizavimo programą ketveriems metams. Štabų įtaką politiniams sprendimas auga. Karą jie laiko neišvengiamo.
1914m. krizė yra logiškas antagonistinių sąjungų, ginklavimo varžybų bei Austrijos-Vengrijos ir Rusijos vidinių sunkumų padarinys. Gaisras įsiliepsnoja Balkanų įtampos židinyje. 1914m. birželio 28d. Sarajeve nužudomas Austrijos sosto įpėdinis, atvykęs stebėti kariuomenės manevrų. Žudikas – Bostnijos studentai, kuriuos, be vyriausybės žinios, apginklavo serbų karininkai. Erchercogo nužudymas, dar vadinamas Sarajevo atentatu (atentatas – pasikėsinimas nužudyti aukštą valstybės pareigūną, žymų visuomenės veikėją arba jo nužudymas politiniais tikslais). Austrijai-Vengrijai ideali proga suvesti sąskaitas su Serbija, visų pietinių slavų viltimi.
Prancūzai siekė revanšo po nesėkmingo 1870-1871m. karo su Prūsija, kai Vokietija užėmė Elzaso ir Lotaringijos provincijas ir privertė Prancūziją sumokėti 5mlrd. Frankų kontribuciją. Prancūzija žūt būt stengėsi vėl patekti tarp didžiųjų valstybių ir suardyti Europoje susidariusią jėgų pusiausvyrą. Tuo tarpu Vokietija buvo pasiryžusi ir toliau stiprinti savo padėtį Europoje. Ji sudarė karinę sąjungą su Austrija-Vengrija ir Italija, vadinamą Trilype sąjunga. Prancūzija savo ruožtu sudarė karinę sutartį su Rusija, prie kurios vėliau prisijungė ir Didžioji Britanija. Ši sąjunga buvo pavadinta Antante. Taip susidarė priešiški kariniai blokai. Jų atsiradimas dar labiau padidino įtampą Europoje, sukūrė sąlygas ginklavimosi varžyboms.